Šis rašinėlis buvo parašytas dar 2009 m., tad kai kas gali būti šiek tiek pasenę. Ypač 4. skyrius „Interneto cenzūravimas pasaulio šalyse“, nes per paskutinius mėnesius nutiko nemažai svarbių įvykių, iš kurių būtini paminėti 2011 m. sausio mėn. interneto atjungimas Egipte [Ric11] bei vos prieš kelias dienas Libijoje [BBC11].
1. Įvadas
Šiais laikais internetas, o konkrečiau žiniatinklis, dažnai kritikuojamas dėl to, kad suteikia infrastruktūrą ir būdus, kuriais galima pasinaudoti negeriems tikslams, tokiems, kaip nelegalaus ar įžeidžiančio turinio publikavimas (radikalų propagandinės publikacijos, vaikų pornografija, instrukcijos apie tai, kaip pasigaminti narkotikų ir sukonstruoti sprogmenis, informacija teroristams ir panašiai). Dauguma žmonių pritaria idėjai, kad internete nebūtų leidžiama plisti tokiam turiniui ir yra keli pasiūlymai, kurie stengiasi šią idėją įgyvendinti. Tokius pasiūlymus galima išskirti į pagrindines dvi grupes:
- Turinio blokavimas. Pagrindinė turinio blokavimo idėja yra interneto tiekėjus padaryti atsakingus už turinį, kurį jie teikia.
- Turinio reitingavimas bei pasiryžimas. Kitaip nei turinio blokavimas, turinio reitingavimo bei pasiryžimo idėja sako, kad interneto tiekėjų klientai (vartotojai), turėtų būti atsakingi už turinį, prie kurio jie prieina. Kad būtų įmanoma vartotojams nuspręsti, ar jie nori prieiti prie tam tikro turinio, ar ne, tam turiniui turi būti suteiktas reitingas, kurio skalė yra iš anksto apibrėžta.
Taigi, turinio blokavimo atveju, interneto tiekėjai turi kažkaip neleisti vartotojams internete pasiekti įtartino turinio. Reitingavimo bei pasiryžimo atveju interneto tiekėjai kaip tik visai nėra atsakingi už turinį, kurį jie pateikia. Šiuo antruoju atveju turinio tiekėjai turi pasirūpinti tuo, kad jų teikiamas turinys būtų įvertintas ir pažymėtas, o vartotojai turi patys pasirūpinti, kad jie prie nepageidaujamo turinio neprieitų (pvz. pasirinkdami reikiamas interneto naršyklės nuostatas, kad įtartino turinio tinklalapiai nebūtų rodomi).
Kituose dviejuose skyriuose bus apžvelgiami technologiniai reikalavimai ir jų įgyvendinimo galimybės, norint blokuoti turinį čia paminėtais būdais. Šie skyriai daugiausia remiasi medžiaga, pateikiama [Opp03] knygos 14 skyriuje.
Ketvirtame skyriuje bus trumpai pažvelgiama į politinius ir teisinius turinio blokavimo aspektus. Bus apžvelgtos šalys, kuriose internetas cenzūruojamas ir nusakyta, kaip tai iš principo daroma.
Penktame skyriuje trumpai pateikiami būdai, kaip galima apeiti interneto cenzūravimo technologijas.
2. Turinio blokavimas
Turinio blokavimo idėjai įgyvendinti dažniausiai yra pateikiami du techniniai sprendimai. Nepageidaujamas turinys gali būti blokuojamas arba paketų lygmenyje, arba programinės įrangos lygmenyje.
Turinio blokavimas paketų lygmenyje reikalauja, kad maršruto parinktuvai (angl. router) stebėtų iš kokio IP adreso ateina siunčiami paketai, lygintų juos (IP adresus) su juoduoju sąrašu ir, jei IP adresas nėra įrašytas į juodąjį sąrašą, jį praleistų, o jei paketas yra įrašytas į juodąjį sąrašą – nepraleistų tolyn to paketo.
Turinio blokavimas programinės įrangos lygmenyje reikalauja, kad būtų įgyvendinti programiniai tinklų sietuvai (angl. gateway) ir įgaliotieji serveriai (angl. proxy), kurie analizuoja resursus, ar informaciją apie resursus ir taip nusprendžia, ar atitinkama programos užklausa (pvz. HTTP GET metodo kvietimas) turi būti įvykdoma, ar ne. Pavyzdžiui, vienas dažnas būdas blokuoti turinį programinės įrangos lygmenyje yra nurodyti universaliuosius išteklių adresus (angl. URL), į kuriuos kreipiniai neturėtų būti vykdomi, ir surašius tokius adresus į juodąjį sąrašą, jį išplatinti ir įdiegti įgaliotuosiuose serveriuose. Tada, prieš įvykdydamas HTTP užklausą, įgaliotasis serveris patikrintų, ar nurodytas adresas nėra rašytas juodajame sąraše.
Atsižvelgiant į šiuos trumpus aprašymus, paketų lygmens turinio blokavimas dar yra vadinamas IP adresų blokavimas, o programinės įrangos lygmens blokavimas – URL blokavimu. Abi šios technologijos, išvardinant jų privalumus bei trūkumus, bus aptartos šio skyriaus poskyriuose.
2.1. IP adresų blokavimas
Technologijos, naudojamos įgyvendinant IP adresų (arba kitaip – paketų lygmens turinio) blokavimą dažniausiai yra tam tikri prieigos teisių sąrašai (angl. access control list), kurie turi būti pateikiami, kad būtų žinoma, kuriuos paketus praleisti, o kurių ne. Šis atskyrimas dažniausiai daromas remiantis informacija randama paketo antraštėje, dažniausiai – iš kokio ir į kokį IP adresus paketas eina.
Bendrai imant, IP adresų blokavimą gali vykdyti interneto tiekėjai, tačiau praktiškai žiūrint būtų daug efektyviau, jei šį blokavimą vykdytų interneto pagrindinių tinklų tiekėjai (angl. internet backbone service provider), kurių yra palyginus mažai. Kadangi IP adresų blokavimas yra tam tikras juodojo sąrašo taikymas kiekvienam paketui, tai galėtų būti pakankamai nesunkiai įgyvendinama interneto pagrindinių tinklų tiekėjų turimuose maršruto parinktuvuose, nes jie turi reikiamas prieigos teisių sąrašų tikrinimo savybes.
Tačiau šis metodas turi ir negerų savybių. Nors tokio metodo rėmėjai teigia, kad naudojant IP adresų blokavimą galima efektyviai blokuoti nelegalų ir įžeidžiantį turinį internete, priešininkai pateikia keturis pagrindinius trūkumus:
- IP adresų blokavimas yra negeras ta prasme, kad nusprendus blokuoti vieną IP adresą, reiškia, kad visi (ir virtualūs) tinklalapiai, kurie yra sukonfigūruoti naudoti šį adresą yra blokuojami ir tampa nematomi interneto naudotojams. Tai sukelia tam tikrų praktinių ir teisinių problemų kompanijoms, kurios globoja (angl. to host) virtualius tinklalapius. Nors iš kitos pusės žiūrint, tai būtų paskatinimas tokioms kompanijoms pašalinti netinkamą turinį.
- IP adresų blokavimas taip pat paveiktų ir kitas TCP/IP paslaugas, o ne tik HTTP. Taigi, sprendimas blokuoti tam tikrą tinklalapį dėl nelegalaus ar įžaidžiančio turinio reiškia, kad iškart bus užblokuotos ir kitos paslaugos, tokios kaip FTP, SMTP, NNTP. Taip yra dėl to, kad paketų blokavimas remiasi būtent tų paketų nepraleidimu, kurie siunčiami iš IP adreso, esančio juodajame sąraše. Nors į blokavimo sąlygas galima įtraukti ir jungčių numerius (angl. port number), taip daroma retai, nes tai, pirma, neigiamai įtakoja maršruto parinktuvų našumą, antra, jungčių numerius keisti yra dar lengviau nei IP adresus.
- IP adresų blokavimo prietaisai dažnai gali būti apeinami. Pavyzdžiui, įmanoma, kad tam tikras tinklalapis reguliariai keis savo IP adresą, taip išvengdamas nuolatinio blokavimo. Taip pat specifinės technologijos, tokios kaip IP tuneliavimas (angl. IP tunneling) gali būti naudojamos apeiti bet kokį blokavimo prietaisą.
- IP adresų blokavimas reikalauja papildomų blokavimo prietaisų skaičiavimo galių. Taigi, gali būti, kad reiktų keisti kai kuriuos prietaisus vien tam, kad jie sugebėtų apdoroti reikiamą skaičių užklausų.
Taip pat yra ir ne techninių problemų, susijusių su IP adresų blokavimu. Pavyzdžiui, ne visas interneto turinys būna persiunčiamas per interneto pagrindinių tinklų tiekėjus. Dauguma didelių organizacijų turi savo vidinius TCP/IP tinklus (intranetus) ir šių organizacijų darbuotojai nebūtų apsaugomi turinio blokavimu, kurį atlieka interneto pagrindiniai tinklų tiekėjai. Taip pat norint įgyvendinti šią technologiją atsiranda papildomos eksploatacijos išlaidos, kurias sudaro juodųjų sąrašų kūrimo, palaikymo bei išplatinimo išlaidos ir blokavimo prietaisų konfigūravimo, kad jie naudotų tuos sąrašus, išlaidos.
2.2. URL blokavimas
Turinio blokavimas programinės įrangos lygmenyje reikalauja, kad būtų įgyvendinti programiniai tinklų sietuvai ir įgaliotieji serveriai, kurie analizuoja resursus, ar informaciją apie resursus ir taip nusprendžia, ar atitinkama programos užklausa turi būti įvykdoma, ar ne. Taip išeina, kad interneto tiekėjai neleidžia savo klientams tam tikru protokolu (pavyzdžiui, HTTP) naudotis tiesiogiai, o liepia naudotis nurodytu įgaliotuoju serveriu, kuris atlieka netinkamo turinio blokavimą. Tai reiškia, kad vartotojas turi susikonfigūruoti savo interneto naršyklę taip, kad ji naudotų nurodytą įgaliotąjį serverį.
Toks URL blokavimo metodas daugiausiai naudojamas organizacijų intranetuose, kad būtų kontroliuojamas priėjimas prie tam tikrų tinklalapių (pavyzdžiui www.playboy.com). Tačiau yra ir kelios šalys, kurios blokuoja tam tikrus adresus visiems savo gyventojams. Apie tai plačiau bus rašoma ketvirtame skyriuje.
Taip pat, kaip ir IP adresų blokavimas, URL blokavimas turi šalininkų ir priešininkų. Nors šalininkai teigia, kad tai labai efektyvus būdas blokuoti netinkamą turinį, priešininkai pateikia kelias technines problemas:
- URL blokavimas gali būti apeinamas keliais būdais:
- Vartotojas gali prieiti prie tinklalapio tiesiogiai nurodydamas IP adresą. Taigi, juodasis sąrašas, kuris tikrina tik vardus, gali būti apeitas ir turi būti papildytas IP adresais, o taip sąrašas išsiplečia bent du kartus.
- IP adresą galima reguliariai keisti.
- Brukančiosios technologijos (angl. push technologies) visiškai apeina URL blokavimą, nes turinys pristatomas be vartotojo užklausimo. Kadangi URL blokavimo įrankiai filtruoja turinį tik tada, kai vartotojas daro užklausą, tai turinys, kurį gauna vartotojas be užklausos (pvz. el. laiškai) lengvai apeis URL blokavimą.
- Vartotojų privertimas naudotis tam tikrais interneto servisais per įgaliotąjį serverį . Taip pat tai sukuria tašką, kuriam sugedus visi vartotojai negalės naudotis internetu. Taip pat yra protokolų, kurie negali veikti per įgaliotąjį serverį, tai taip pat neleidžia visiškai filtruoti gaunamo turinio.
Taip pat kaip ir IP adresų blokavimas, URL blokavimo palaikymas sudaro papildomų eksploatacijos išlaidų. Dauguma nedidelių bei viešų organizacijų dabar nenaudoja jokių įgaliotųjų serverių ir būtų sunku joms užkrauti papildomą piniginę naštą juos įsirengti. Be to reikėtų nuolat konsultuoti vartotojus bei versti juos naudoti įgaliotuosius serverius. Ir turbūt pati brangiausia užduotis – sukurti, nuolat palaikyti ir išplatinti visiems suinteresuotiems juodąjį sąrašą. Be viso to, šios dvi ne techninės problemos irgi egzistuoja:
- Interneto tiekėjai gali pakliūti į nepavydėtiną padėtį, kai prisiima moralinio sprendėjo vaidmenį ir tada klientai gali skųstis, kad interneto tiekėjas per daug griežtai viską blokuoja, arba kaip tik per mažai blokuoja.
- Juodasis sąrašas yra ypač vertingas dalykas pats savaime, dėl to juodieji sąrašai turėtų būti apsaugomi ir neprieinami paprastiems vartotojams. Būtent dėl to tokie sąrašai būtų hakerių dėmesio centre ir jei pavyktų juos paviešinti, tai taptų kaip „būtinų pamatyti tinklalapių sąrašas“ kai kuriems interneto naudotojams. Būtent toks neigiamas efektas gali paveikti visuomenę, kad tie nepageidaujami tinklalapiai bus lankomi dar daugiau nei kai juodasis sąrašas neegzistuotų.
Kaip alternatyvą turinio blokavimui galima kalbėti apie turinio trynimą. Blokavimas neleidžia naudotojams pasiekti tinklalapio, o ištrynimas reiškia fizinį to tinklalapio pašalinimą iš serverio. Tačiau ištrinti gali tik to tinklalapio autorius, serverio administratorius arba įstatymų priežiūros tarnybos. Tačiau gali būti, kad nors ir tam tikri resursai jau ištrinti iš serverio, jie gali jau egzistuoti kitur:
- asmeniniuose žmonių kompiuteriuose, kurie tuos resursus atsisiuntė;
- įgaliotuosiuose serveriuose, kurie tuos resursus atsisiuntė į tinklo podėlius (angl. web cache);
- dubliuojamojoje tinklavietėje (angl. mirror site), kuri atsisiuntė resursus tolimesniam saugojimui bei platinimui.
Vienas iš pavyzdžių tokių ištrynimų yra www.wikileaks.org projektas, kuris buvo uždraustas JAV 2007 metų pabaigoje ir ištrintas iš JAV serverių, tačiau dubliuojamosios tinklavietės veikė kitose šalyse ir tai tik padidino šio projekto populiarumą. Kaip rašoma [Wer08] straipsnyje – „Wikileaks-kaip-tinklalapio uždarymas sukoncentravo žmonių dėmesį į Wikileaks-kaip-idėją, kuri plinta šviesos greičiu“.
Trumpai apžvelgiant, ir IP adresų blokavimas, ir URL blokavimas yra techniškai įgyvendinami, tačiau nesunkiai apeinami. Taip pat, kaip minėta, juodųjų sąrašų sudarymas sukelia papildomų problemų, pagrinde tai, kad jie tampa aktyviai „medžiojamu“ dalyku ir nepageidaujami tinklalapiai gali tapti dar populiaresni, nei jie buvo iš pradžių. Tačiau reikia pastebėti, kad tai daugiau psichologinė problema, o ne techninė. Taip pat verta paminėti, kad panašūs neigiami argumentai gali būti taikomi ir reitingavimo bei pasiryžimo idėjoms.
3.Turinio reitingavimas bei pasiryžimas
Vietoj to, kad cenzūruotumėme ir blokuotumėme persiunčiamą turinį internete, reitingavimo bei pasiryžimo idėja sako, kad vartotojai patys turi apsispręsti ar jie nori matyti tam tikrą turinį atsižvelgdami į tam tikrus jiems pateiktus objektyvius kriterijus. Ši idėja atitinka bendram žmonių, kaip atsakingų už savo veiksmus ir poelgius, supratimui.
Turinio vertinimo idėja nėra koncepciškai nauja. Kai kuriose srityse tai yra aktyviai taikoma, pavyzdžiui, daugelyje šalių kino filmai yra reitinguojami, o Lietuvoje ir televizijos laidos bei filmai ir serialai dažnai būna pažymėti įvertinimu. Iš to išeina, kad turinio blokavimas negali būti nei primestas, nei juo galima daug manipuliuoti – bent jau tai dalyti būtų ypač sunku.
Tokių turinio vertinimo standartų yra sukurtų ir internetui. W3C koordinuoja iniciatyvą, vadinamą Platform for Internet Content Selection (PICS) (lt. interneto turinio parinkimo platforma). PICS tai iniciatyva, kurios tikslas sudaryti infrastruktūrą žymių suteikimui turiniui, tačiau ši iniciatyva yra neutrali ta prasme, kad ji nenurodo žymių turinio. Nurodomas tik žymės formatas ir aprašoma, kaip tam tikros žymės gali būti perduodamos. Iš to išeina, kad tai yra platforma, kuria remiantis gali būti konstruojama programinė įranga, skirta turinio filtravimui bei turinio reitingavimui.
PICS specifikacija pateikia priemones turinio reitingavimo sistemai. Specifikaciją sudaro šie pagrindiniai komponentai:
- Sintaksė, skirta aprašyti turinio reitingavimo sistemą, kad kompiuterinės programos galėtų pristatyti reitingavimo sistemą bei jos žymes vartotojams.
- Sintaksė, skirta aprašyti žymėms, kad kompiuterinės programos galėtų jas automatiškai apdoroti. Žymė aprašo arba vieną dokumentą, arba dokumentų grupę. Taip pat žymė gali turėti susieto dokumento maišos reikšmę (angl. hash value) ar gali būti net pasirašyta skaitmeniniu parašu.
- Būdą, įterpti žymes (ar žymių sąrašus) į RFC 822 perdavimą ir HTML formato dokumentus. Pirmuoju atveju RFC 822 stiliaus antraštės yra naudojamos, o antruoju atveju HTML META žymės yra naudojamos įterpti žymes į HTML dokumento antraštę.
- HTTP protokolo plėtinys, kad klientai galėtų prašyti, jog žymės būtų persiųstos kartu su dokumentu (turiniu).
- Užklausų sintaksę internetinei žymių duomenų bazei (dažnai vadinamą „žymių tarnyba“).
Jau pakankamai seniai yra sukurta programinė įranga, kuri įgyvendina PICS specifikaciją ir W3C palaiko tokios su PICS suderinamos programinės įrangos sąrašą (t. y. klientų programinė įrangos, HTTP serverių, įgaliotųjų serverių, žymių tarnybų ir reitingavimo sistemų sąrašai).
Bendriausia prasme PICS gali būti naudojama ir kai pats žymi (kai pats turinio teikėjas ar internetinis leidėjas pažymi turinį), ir kai žymi tretieji asmenys (žymių tarnybos).
Turinio teikėjas pirmiausia turi apsispręsti, kokį reitingavimo žodyną jis naudos. W3C rekomenduoja naudoti reitingavimo žodynus tokius, kokius jau naudoja kiti, taip palengvinant vartotojams suprasti atitinkamas žymes. Tokių reitingavimo žodynų sąrašą W3C irgi pateikia, bet nerekomenduoja jokio konkretaus vieno. Dažniausias scenarijus yra toks, kad turinio teikėjas pasirenka tam tikrą reitingavimo servisą, nurodo tam tikrą savo turinį ir užpildo anketą. Tai atlikus servisas suteikia turinio teikėjui specialaus formato žymę, kuri turi būti įterpiama į atitinkamą HTML dokumentą.
Be turinio teikėjų dar yra ir nepriklausomos reitingavimo agentūros, kurioms nereikia bendradarbiauti su turinio teikėjais, jei jos nori pažymėti jų turinį. Kaip ir turinio teikėjų atveju, nepriklausomos reitingavimo agentūros pirmiausia turi susikurti, arba paimti jau naudojamą žymių žodyną. Tada vertintojas naudoja specialią programinę įrangą, kuri sugeba įvertinti tam tikrus tinklalapius. Toliau, vietoj to, kad įdėtų žymes į HTML dokumentus, šios nepriklausomos reitingavimo tarnybos platina žymes per atskirą tarnybinę stotį, kuri vadinama žymių tarnyba. Tada vartotojo naudojama filtravimo programinė įranga turi kreiptis į tą žymių tarnybą ir gauti žymę, priskirtą tam tikram tinklalapiui.
Šiuo metu yra veikiantys keli su PICS suderinami reitingavimo servisai, kurie leidžia turinio teikėjams žymėti savo dokumentus. Pati pagrindinė reitingavimo schema ir servisas yra RSACi, sukurta Recreational Software Advisory Council (lt. poilsinės programinės įrangos konsultacinė tarnyba) ir tai buvo nepriklausoma, ne pelno siekianti organizacija įsikūrusi JAV, tačiau dar 1999 metais ji buvo prijungta prie dabar esančios Family Online Safety Institute (lt. šeimos saugumo internete institutas).
RSACi sistema pateikia vartotojams skaitmeniniu parašu pasirašytą informaciją apie smurto, nuogybės, sekso ir įžeidžiančios kalbos lygį tinklalapiuose ir žaidimuose. RSACi lygiai yra pateikti lentelėje:
| Lygis | Smurto reitingo aprašymas
| Nuogybės reitingo aprašymas | Sekso reitingo aprašymas | Įžeidžiančios kalbos reitingo aprašymas |
| 4 | Prievarta arba ištvirkimas, nepelnytas smurtas. | Nuogumas iš priekio (klasifikuojamas kaip provokuojantis rodymas). | Atviri lytiniai aktai arba lytiniai nusikaltimai. | Šiurkšti, vulgari kalba arba radikali neapykantos kalba. |
| 3 | Agresyvus smurtas arba žmonių mirtis. | Nuogumas iš priekio. | Ne atviri lytiniai aktai. | Mažiau vulgari kalba arba neapykantos kalba. |
| 2 | Realistiškų objektų naikinimas. | Dalinis nuogumas. | Apsirengusių lytiniai veiksmai. | Vidutinio stiprumo keiksmažodžiai ar neapykanta. |
| 1 | Žmogaus sužeidimas. | Per daug apnuoginantys drabužiai. | Aistringas bučiavimasis. | Švelnūs keiksmažodžiai. |
| 0 | Nei vienas iš anksčiau paminėtų arba su sportu susijęs dalykas. | Nei vienas iš anksčiau minėtų. | Nei vienas ir anksčiau minėtų arba nekaltas bučiavimasis ar romantika. | Nei vienas iš anksčiau minėtų. |
Vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, kad RSACi sistemą palaiko Internet Explorer naršyklė. Šios naršyklės naudotojai gali pasirinkti pagal RSACi kriterijus, kokios kategorijos kokio lygio tinklalapius turėtų programa automatiškai blokuoti.
Verta paminėti ir tai, kad pakankamai dažnai teigiama [Yee98], kad RSACi sistema yra nepatikima dėl to, kad jos žymių skyrimas dažnai yra neracionalus. Pavyzdžiui Rubenso darbai, kuriose vaizduojamas nuogumas RSACi yra vertinamas taip pat, kaip Hustler žurnalo pagrindinės nuotraukos.
Taip pat yra dar keli dalykai, kuriuose verta žinoti apie turinio reitingavimo bei pasiryžimo technologijas:
- Ne visomis žymėmis galima pasitikėti. Pavyzdžiui, kompiuterinio viruso kūrėjas gali labai lengvai sukurti ir platinti žymę, sakančią, kad jo kompiuterinė programa yra saugi, nors išties ji yra užkrėsta virusu. Žymių tikrinimas pakeičia klausimą „ar pasitikėti turinio kūrėju?“ klausimu „ar pasitikėti žymės kūrėju?“ ir dėl to, jei abu šie kūrėjai yra tas pats asmuo – pasitikėti žyme nėra saugiau nei pačiu turiniu. Vienas iš akivaizdžiausių sprendimų yra naudoti apsaugotas nuo pakeitimo žymes arba kriptografines technologijas, kurios pasakytų, ar turinys buvo pakeistas nuo tada, kai jam suteikė žymę, ar ne.
- Vien tik turinio kūrėjo žymėjimas negali privesti iki visiško nepageidaujamo turinio blokavimo, nes kūrėjas gali nuspręsti ignoruoti kai kurias žymes (t. y. nežymėti savo dokumentų, jei jiems suteiktos žymės jo netenkina).
- Bet kokia reitingavimo sistema, kad ir kokia ji gerai organizuota ir vykdoma būtų, slops, jei bus nekomercinė (o komercinės, savo ruožtu, turi kitų minusų), nes reitingavimas reikalauja daug išteklių, kurių tiesiog nebus įmanoma skirti pakankamai daug. Dėl to dauguma nepopuliarių tinklalapių nebus reitinguoti ir dėl to vartotojai, kurie dėl saugumo nuspręs blokuoti nereitinguotus tinklalapius galės prieiti tik prie labai ribotos interneto dalies.
Nors ši technologija sukurta jau pakankamai seniai (daugiau nei prieš dešimtmetį), deja ji nėra plačiai naudojama.
4. Interneto cenzūravimas pasaulio šalyse
Be to, kad didelės organizacijos blokuoja įvairius tinklalapius darbuotojų darbo vietose, taip norėdamos priversti darbuotojus dirbti jiems skirtus darbus, ir be to, kad kai kurie žmonės savanoriškai blokuoja nepageidautiną interneto turinį, šiuolaikiniame pasaulyje, kur internetas ir informacija jame įgauna didelę reikšmę, yra valstybių, kurios draudžia priėjimą prie įvairių interneto resursų savo piliečiams. Šiame skyriuje bus trumpai apžvelgtos tos valstybės bei paanalizuota interneto cenzūravimo situacija pasaulyje. Bendrą vaizdą galima matyti pateiktame paveiksliuke:
__ Didžiausi interneto priešai; __ Atidžiai stebimos šalys; __ Šiek tiek cenzūruojamas internetas; __ Jokio cenzūravimo (paimta iš [Wik09])
Organizacija OpenNet Initiative (ONI) pateikia šalių skirstymą pagal interneto cenzūravimo bei stebėjimo lygį. Pateikiami žemėlapiai [ONI09], suskirstantys šalis pagal tam tikrus filtravimo aspektus, ir keturi lygiai: ypač stiprus, stiprus, atrankinis, įtariama (angl. Pervasive, Substantial, Selective, Suspected). Taip pat kita organizacija Reporters without Borders yra paskelbusi sąrašą „interneto priešai“ [RWB06] [RWB08], kuriame šiuo metu yra 15 valstybių.
Atsižvelgiant į šiuos du sąrašus čia apžvelgsime kelias valstybes bei padėtį jose.
Kuba. Kuboje vienam gyventojui tenka mažiausiai kompiuterių ir interneto prieinamumas yra mažiausias iš visos lotynų Amerikos šalių. Piliečiai turi naudotis valstybės kontroliuojamais prisijungimo prie interneto taškais, kur jų veiksmai yra fiksuojami bei naudojamas IP adresų blokavimas ir raktinių žodžių blokavimas. Pasak Kubos vyriausybės interneto paplitimas šalyje yra mažas dėl didelių jo įrengimo kaštų ir JAV embargo. Kubos vyriausybė laiko įkalinusi nepriklausomus žurnalistus, dėl to, kad jie prisidėjo prie straipsnių internete skelbimo.
Iranas. Interneto cenzūravimas yra deleguotas interneto tiekėjams, kurie blokuoja turinius, kenkiančius vyriausybei, politinius tinklaraščius, moterų teisių tinklalapius, internetinius laikraščius ir pornografinius tinklalapius. Irano tinklaraštininkai, kurie, valdžios manymų, skelbė netinkamą informaciją laikomi įkalinti.
Mianmaras (dar vadinamas Burma). Burma blokuoja politinių oponentų tinklalapius, žmogaus teises skelbiančius tinklalapius ir organizacijų, skatinančių demokratiją Burmoje, tinklalapius. Per 2007 metų antivyriausybinius protestus Burma visiškai atjungė tarptautinius interneto kanalus.
Šiaurės Korėja. Tik keli tūkstančiai (t. y. apie 4%) piliečių Šiaurės Korėjoje turi prieigą prie interneto. Be to naudojimasis internetu yra ypač stebimas.
Kinija. Kinija blokuoja internetinius tinklalapius, kurie susiję su Tibeto nepriklausomybe, Taivano nepriklausomybe, policijos žiaurumu, Tianmeno aikštės protestais 1989 metais, žodžio laisve, demokratija, pornografija, blokuoja kai kuriuos naujienų tinklalapius ir kai kurių religinių judėjimų tinklalapius bei daugumą tinklaraščių. Daugiau nei 50 asmenų yra įkalinti Kinijoje dėl publikacijų internete. Blokavimui naudoja įvairias priemones: DNS filtravimą, URL filtravimą, IP blokavimą, filtravimą pagal raktinius žodžius taip pat naudojant įgaliotuosius serverius.
Sirija. Sirija blokuoja politinius tinklalapius ir yra areštavusi žmones, kurie bando prie jų prisijungti.
Tunisas. Tunisas blokuoja tūkstančius tinklalapių (susijusių su pornografija, internetiniu vertimu, blokuoja el. paštą, paieškos sistemų podėlius), lygiaranges sistemas (angl. peer-to-peer) ir ftp protokolą. Šie filtravimai atliekami naudojant neanoniminius įgaliotuosius serverius bei jungčių (angl. port) blokavimą. „Internetiniai nusikaltėliai“ yra įkalinami dėl savo veiklos internete.
Uzbekistanas. Uzbekistane neleidžiama prieiti prie tinklalapių susijusių su islamo judėjimais, nepriklausoma žiniasklaida, nevyriausybinėmis organizacijomis ir prie tinklalapių, kritikuojančių vyriausybę pažeidžiant žmonių teises.
Vietnamas. Vietname pagrindiniai tinklai blokuoja priėjimą prie tinklalapių, kuriuose kritikuojama Vietnamo valdžia, blokuojami tinklalapiai susiję su žmonių teisėmis, priešiškomis politinėmis grupuotėmis ir pan. Internetinė policija stebi klientų veiklą interneto kavinėse ir interneto vartotojai yra įkalinami už demokratijos skatinimą internete.
Kaip matome, šiose šalyse pagrinde yra naudojamos ankstesniuose skyriuose aprašytos turinio internete cenzūravimo priemonės.
5. Cenzūravimo išvengimas
Kaip ir su kiekvienu suvaržymu, žmonės pradeda norėti pasiekti tai, ko negali. Taip pat yra ir su interneto cenzūravimu – yra sukurta ir pateikiama nemažai būdų, kaip apeiti įvairias blokavimo ir/ar filtravimo sistemas.
Keli verti paminėti būdai yra:
- Webproxy (pvz. CGIProxy [Mar08], PHProxy ir kt.).
- Įgaliotųjų serverių įrankiai (angl. proxytool). Pavyzdžiui, Tor programinė įranga [TTP09], kuri veikia kaip išskirstytas tinklas. Jungiantis per Tor imituojamą įgaliotąjį serverį, užklausa pereina per kitus savanorius, prisijungusius prie tinklo, ir grąžinamas rezultatas.
- VPN (angl. virtual private network), tai privatus komunikacijų tinklas, naudojamas saugiai jungtis per viešą tinklą. Kadangi siunčiami duomenys yra užkoduojami, tai tik siunčiantysis (VPN serveris) ir gaunantysis (klientas) gali matyti, kas yra siunčiama. Tokie servisai dažniausiai yra mokami.
Tačiau nei vienas būdas nėra išskiriamas kaip geriausias ar patikimiausias. Daugiau apie interneto cenzūravimo išvengimą galima rasti [TIC09] [Has02].
6. Išvados
Bendriausia prasme cenzūravimas tai tam tikro pobūdžio informacijos blokavimas tam tikru kanalu. Tai nėra naujas dalykas ir vienokia ar kitokia išraiška egzistuoja jau seniai. Dėl įvairių priežasčių cenzūravimas siūlomas ir interneto turiniui. Jei būtų nuspręsta, kad interneto cenzūravimas yra būtinas, tai reikėtų rinktis vieną ar kelias iš egzistuojančių technologijų tam užtikrinti.
Šiame darbe aprašyti du pagrindiniai metodai interneto turinio filtravimui ir blokavimui. Kiekvienas iš metodų turi privalumų, bet kartu turi ir daug trūkumų. Jei interneto turinio filtravimas būtų privalomas, vienas iš priimtiniausių sprendimų būtų toks, kad interneto tiekėjai pateiktų įgaliotuosius serverius su galimybe pasirinkti vieną iš dviejų:
- „Švarus servisas“ – leisti prieiti prie tinklalapių, kurie yra leidžiamųjų tinklalapių sąraše ir blokuoti visus kitus.
- „Geriausių pastangų servisas“ – blokuoti tuos tinklalapius, kurie yra juodajame sąraše, bet leisti prieiti prie visų kitų.
Kadangi palaikyti tokius filtravimus interneto tiekėjui kainuoja papildomai, tai eksploatacijos kaštus turėtų apmokėti klientai arba interneto tiekėjai tokią paslaugą galėtų siūlyti nemokamai, tikėdamiesi, kad jiems tai suteiks konkurencingumo. Taip pat valstybė galėtų suteikti tam tikrų teisių ar nuolaidų interneto tiekėjams, kurie siūlo savo klientams tokias paslaugas.
Bet kokiu atveju norint, kad blokavimas veiktų patikimai, būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Vietinis turinys, kuris laikomas nepriimtinu efektyviausiai būtų blokuojamas interneto tiekėjų, tačiau dauguma interneto turinio yra svetimose šalyse. Čia iškyla tokių dilemų kaip kad vienoje šalyje tas pats turinys gali būti nelegalus, o kitoje šalyje jis gali būti draudžiamas įstatymų. Tai galima būtų spręsti tarptautiniu mastu kuriant specialią infrastruktūrą, kuri padėtų interneto turinio tiekėjams gavus užklausą iš tam tikroje šalyje esančio vartotojo priimti sprendimą, ar perduoti jam prašomą turinį, ar ne.
Taip pat bet koks bandymas blokuoti turinį neigiamai veikia viso pasaulio interneto vartotojų požiūrį. Nors nemažai valstybių sugeba blokuoti ir „apsaugoti“ savo gyventojus nuo, jų nuomone, nepriimtinos informacijos, vartotojai įvairiais būdais bando pasiekti tai, kas yra blokuojama.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad „interneto priešais“ vadinamose šalyse, kuriose internetas ypač daug cenzūruojamas, interneto cenzūra nėra naudojama pagal pagrindinę idėja – apsaugoti žmones nuo jiems patiems nepageidaujamos informacijos ir turinio. Šiose šalyse cenzūra naudinga ne žmonėms, o yra įvesta politiniais sumetimais ir neturėtų būti toleruojama.
Kaip ir pačiam interneto cenzūravimui, cenzūravimui apeiti yra siūloma nemažai būdų, tačiau nei vienas negali būti išskiriamas kaip geriausias, patikimiausias ar saugiausias.
Norintiems daugiau pasidomėti šiais dalykais siūlau pasiskaityti [DPR+08] knygą.
7. Šaltinių sąrašas
[BBC11] BBC News. Libya removes itself from the net. 2011 m. kovo mėn. [Žiūrėta 2011-03-06]. Prieiga per internetą.
[DPR+08] Ronald Deibert, John Palfrey, Rafal Rohozinski, Jonathan Zittrain, eds. Access Denied: The Practice and Policy of Global Internet Filtering, (Cambridge: MIT Press) 2008. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Has02] Bennett Haselton. List of possible weaknesses in systems to circumvent Internet censorship. 2002 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Yee98] Danny Yee. Against Labelling (ICRA/RSACi). 1998 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Mar08] James Marshall. CGIProxy - HTTP/FTP Proxy in a CGI Script. 2008 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[ONI09] OpenNet Initiative. Global Internet Filtering Map. 2009 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Opp03] Rolf Oppliger. Security Technologies for the World Wide Web, Second Edition. Artech House, 2003.
[Ric11] Matt Richtel. Egypt Cuts Off Most Internet and Cell Service. 2011 m. sausio mėn. [Žiūrėta 2011-03-06]. Prieiga per internetą.
[RWB06] Reporters Without Borders. List of the 13 Internet enemies. 2006 m. lapkričio mėn. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[RWB08] Reporters Without Borders. List of the 13 Internet enemies 2008. 2008 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[TIC09] The Internet censorship wiki. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[TTP09] The Tor Project. Tor: Overview. 2009m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Wer08] Jonathan Werve. Internet Censorship: A Comparative Study. 2008 m. vasario mėn. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
[Wik09] Internet censorship - Wikipedia, the free encyclopedia. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.
