Pro VU bibliotekos langus

Šiandien prisėdau sutvarkyti kelias nuotraukas iš fotografavimo VU bibliotekoje. Tad dabar ir dalinuosi su jumis.

Interneto cenzūravimas

Šis rašinėlis buvo parašytas dar 2009 m., tad kai kas gali būti šiek tiek pasenę. Ypač 4. skyrius „Interneto cenzūravimas pasaulio šalyse“, nes per paskutinius mėnesius nutiko nemažai svarbių įvykių, iš kurių būtini paminėti 2011 m. sausio mėn. interneto atjungimas Egipte [Ric11] bei vos prieš kelias dienas Libijoje [BBC11].

1. Įvadas

Šiais laikais internetas, o konkrečiau žiniatinklis, dažnai kritikuojamas dėl to, kad suteikia infrastruktūrą ir būdus, kuriais galima pasinaudoti negeriems tikslams, tokiems, kaip nelegalaus ar įžeidžiančio turinio publikavimas (radikalų propagandinės publikacijos, vaikų pornografija, instrukcijos apie tai, kaip pasigaminti narkotikų ir sukonstruoti sprogmenis, informacija teroristams ir panašiai). Dauguma žmonių pritaria idėjai, kad internete nebūtų leidžiama plisti tokiam turiniui ir yra keli pasiūlymai, kurie stengiasi šią idėją įgyvendinti. Tokius pasiūlymus galima išskirti į pagrindines dvi grupes:

1. Turinio blokavimas. Pagrindinė turinio blokavimo idėja yra interneto tiekėjus padaryti atsakingus už turinį, kurį jie teikia.
2. Turinio reitingavimas bei pasiryžimas. Kitaip nei turinio blokavimas, turinio reitingavimo bei pasiryžimo idėja sako, kad interneto tiekėjų klientai (vartotojai), turėtų būti atsakingi už turinį, prie kurio jie prieina. Kad būtų įmanoma vartotojams nuspręsti, ar jie nori prieiti prie tam tikro turinio, ar ne, tam turiniui turi būti suteiktas reitingas, kurio skalė yra iš anksto apibrėžta.

Taigi, turinio blokavimo atveju, interneto tiekėjai turi kažkaip neleisti vartotojams internete pasiekti įtartino turinio. Reitingavimo bei pasiryžimo atveju interneto tiekėjai kaip tik visai nėra atsakingi už turinį, kurį jie pateikia. Šiuo antruoju atveju turinio tiekėjai turi pasirūpinti tuo, kad jų teikiamas turinys būtų įvertintas ir pažymėtas, o vartotojai turi patys pasirūpinti, kad jie prie nepageidaujamo turinio neprieitų (pvz. pasirinkdami reikiamas interneto naršyklės nuostatas, kad įtartino turinio tinklalapiai nebūtų rodomi).

Kituose dviejuose skyriuose bus apžvelgiami technologiniai reikalavimai ir jų įgyvendinimo galimybės, norint blokuoti turinį čia paminėtais būdais. Šie skyriai daugiausia remiasi medžiaga, pateikiama [Opp03] knygos 14 skyriuje.

Ketvirtame skyriuje bus trumpai pažvelgiama į politinius ir teisinius turinio blokavimo aspektus. Bus apžvelgtos šalys, kuriose internetas cenzūruojamas ir nusakyta, kaip tai iš principo daroma.

Penktame skyriuje trumpai pateikiami būdai, kaip galima apeiti interneto cenzūravimo technologijas.

2. Turinio blokavimas

Turinio blokavimo idėjai įgyvendinti dažniausiai yra pateikiami du techniniai sprendimai. Nepageidaujamas turinys gali būti blokuojamas arba paketų lygmenyje, arba programinės įrangos lygmenyje.

Turinio blokavimas paketų lygmenyje reikalauja, kad maršruto parinktuvai (angl. router) stebėtų iš kokio IP adreso ateina siunčiami paketai, lygintų juos (IP adresus) su juoduoju sąrašu ir, jei IP adresas nėra įrašytas į juodąjį sąrašą, jį praleistų, o jei paketas yra įrašytas į juodąjį sąrašą – nepraleistų tolyn to paketo.

Turinio blokavimas programinės įrangos lygmenyje reikalauja, kad būtų įgyvendinti programiniai tinklų sietuvai (angl. gateway) ir įgaliotieji serveriai (angl. proxy), kurie analizuoja resursus, ar informaciją apie resursus ir taip nusprendžia, ar atitinkama programos užklausa (pvz. HTTP GET metodo kvietimas) turi būti įvykdoma, ar ne. Pavyzdžiui, vienas dažnas būdas blokuoti turinį programinės įrangos lygmenyje yra nurodyti universaliuosius išteklių adresus (angl. URL), į kuriuos kreipiniai neturėtų būti vykdomi, ir surašius tokius adresus į juodąjį sąrašą, jį išplatinti ir įdiegti įgaliotuosiuose serveriuose. Tada, prieš įvykdydamas HTTP užklausą, įgaliotasis serveris patikrintų, ar nurodytas adresas nėra rašytas juodajame sąraše.

Atsižvelgiant į šiuos trumpus aprašymus, paketų lygmens turinio blokavimas dar yra vadinamas IP adresų blokavimas, o programinės įrangos lygmens blokavimas – URL blokavimu. Abi šios technologijos, išvardinant jų privalumus bei trūkumus, bus aptartos šio skyriaus poskyriuose.

2.1. IP adresų blokavimas

Technologijos, naudojamos įgyvendinant IP adresų (arba kitaip – paketų lygmens turinio) blokavimą dažniausiai yra tam tikri prieigos teisių sąrašai (angl. access control list), kurie turi būti pateikiami, kad būtų žinoma, kuriuos paketus praleisti, o kurių ne. Šis atskyrimas dažniausiai daromas remiantis informacija randama paketo antraštėje, dažniausiai – iš kokio ir į kokį IP adresus paketas eina.

Bendrai imant, IP adresų blokavimą gali vykdyti interneto tiekėjai, tačiau praktiškai žiūrint būtų daug efektyviau, jei šį blokavimą vykdytų interneto pagrindinių tinklų tiekėjai (angl. internet backbone service provider), kurių yra palyginus mažai. Kadangi IP adresų blokavimas yra tam tikras juodojo sąrašo taikymas kiekvienam paketui, tai galėtų būti pakankamai nesunkiai įgyvendinama interneto pagrindinių tinklų tiekėjų turimuose maršruto parinktuvuose, nes jie turi reikiamas prieigos teisių sąrašų tikrinimo savybes.

Tačiau šis metodas turi ir negerų savybių. Nors tokio metodo rėmėjai teigia, kad naudojant IP adresų blokavimą galima efektyviai blokuoti nelegalų ir įžeidžiantį turinį internete, priešininkai pateikia keturis pagrindinius trūkumus:

1. IP adresų blokavimas yra negeras ta prasme, kad nusprendus blokuoti vieną IP adresą, reiškia, kad visi (ir virtualūs) tinklalapiai, kurie yra sukonfigūruoti naudoti šį adresą yra blokuojami ir tampa nematomi interneto naudotojams. Tai sukelia tam tikrų praktinių ir teisinių problemų kompanijoms, kurios globoja (angl. to host) virtualius tinklalapius. Nors iš kitos pusės žiūrint, tai būtų paskatinimas tokioms kompanijoms pašalinti netinkamą turinį.
2. IP adresų blokavimas taip pat paveiktų ir kitas TCP/IP paslaugas, o ne tik HTTP. Taigi, sprendimas blokuoti tam tikrą tinklalapį dėl nelegalaus ar įžaidžiančio turinio reiškia, kad iškart bus užblokuotos ir kitos paslaugos, tokios kaip FTP, SMTP, NNTP. Taip yra dėl to, kad paketų blokavimas remiasi būtent tų paketų nepraleidimu, kurie siunčiami iš IP adreso, esančio juodajame sąraše. Nors į blokavimo sąlygas galima įtraukti ir jungčių numerius (angl. port number), taip daroma retai, nes tai, pirma, neigiamai įtakoja maršruto parinktuvų našumą, antra, jungčių numerius keisti yra dar lengviau nei IP adresus.
3. IP adresų blokavimo prietaisai dažnai gali būti apeinami. Pavyzdžiui, įmanoma, kad tam tikras tinklalapis reguliariai keis savo IP adresą, taip išvengdamas nuolatinio blokavimo. Taip pat specifinės technologijos, tokios kaip IP tuneliavimas (angl. IP tunneling) gali būti naudojamos apeiti bet kokį blokavimo prietaisą.
4. IP adresų blokavimas reikalauja papildomų blokavimo prietaisų skaičiavimo galių. Taigi, gali būti, kad reiktų keisti kai kuriuos prietaisus vien tam, kad jie sugebėtų apdoroti reikiamą skaičių užklausų.

Taip pat yra ir ne techninių problemų, susijusių su IP adresų blokavimu. Pavyzdžiui, ne visas interneto turinys būna persiunčiamas per interneto pagrindinių tinklų tiekėjus. Dauguma didelių organizacijų turi savo vidinius TCP/IP tinklus (intranetus) ir šių organizacijų darbuotojai nebūtų apsaugomi turinio blokavimu, kurį atlieka interneto pagrindiniai tinklų tiekėjai. Taip pat norint įgyvendinti šią technologiją atsiranda papildomos eksploatacijos išlaidos, kurias sudaro juodųjų sąrašų kūrimo, palaikymo bei išplatinimo išlaidos ir blokavimo prietaisų konfigūravimo, kad jie naudotų tuos sąrašus, išlaidos.

2.2. URL blokavimas

Turinio blokavimas programinės įrangos lygmenyje reikalauja, kad būtų įgyvendinti programiniai tinklų sietuvai ir įgaliotieji serveriai, kurie analizuoja resursus, ar informaciją apie resursus ir taip nusprendžia, ar atitinkama programos užklausa turi būti įvykdoma, ar ne. Taip išeina, kad interneto tiekėjai neleidžia savo klientams tam tikru protokolu (pavyzdžiui, HTTP) naudotis tiesiogiai, o liepia naudotis nurodytu įgaliotuoju serveriu, kuris atlieka netinkamo turinio blokavimą. Tai reiškia, kad vartotojas turi susikonfigūruoti savo interneto naršyklę taip, kad ji naudotų nurodytą įgaliotąjį serverį.

Toks URL blokavimo metodas daugiausiai naudojamas organizacijų intranetuose, kad būtų kontroliuojamas priėjimas prie tam tikrų tinklalapių (pavyzdžiui www.playboy.com). Tačiau yra ir kelios šalys, kurios blokuoja tam tikrus adresus visiems savo gyventojams. Apie tai plačiau bus rašoma ketvirtame skyriuje.

Taip pat, kaip ir IP adresų blokavimas, URL blokavimas turi šalininkų ir priešininkų. Nors šalininkai teigia, kad tai labai efektyvus būdas blokuoti netinkamą turinį, priešininkai pateikia kelias technines problemas:

1. URL blokavimas gali būti apeinamas keliais būdais:
1. Vartotojas gali prieiti prie tinklalapio tiesiogiai nurodydamas IP adresą. Taigi, juodasis sąrašas, kuris tikrina tik vardus, gali būti apeitas ir turi būti papildytas IP adresais, o taip sąrašas išsiplečia bent du kartus.
2. IP adresą galima reguliariai keisti.
2. Brukančiosios technologijos (angl. push technologies) visiškai apeina URL blokavimą, nes turinys pristatomas be vartotojo užklausimo. Kadangi URL blokavimo įrankiai filtruoja turinį tik tada, kai vartotojas daro užklausą, tai turinys, kurį gauna vartotojas be užklausos (pvz. el. laiškai) lengvai apeis URL blokavimą.
3. Vartotojų privertimas naudotis tam tikrais interneto servisais per įgaliotąjį serverį . Taip pat tai sukuria tašką, kuriam sugedus visi vartotojai negalės naudotis internetu. Taip pat yra protokolų, kurie negali veikti per įgaliotąjį serverį, tai taip pat neleidžia visiškai filtruoti gaunamo turinio.

Taip pat kaip ir IP adresų blokavimas, URL blokavimo palaikymas sudaro papildomų eksploatacijos išlaidų. Dauguma nedidelių bei viešų organizacijų dabar nenaudoja jokių įgaliotųjų serverių ir būtų sunku joms užkrauti papildomą piniginę naštą juos įsirengti. Be to reikėtų nuolat konsultuoti vartotojus bei versti juos naudoti įgaliotuosius serverius. Ir turbūt pati brangiausia užduotis – sukurti, nuolat palaikyti ir išplatinti visiems suinteresuotiems juodąjį sąrašą. Be viso to, šios dvi ne techninės problemos irgi egzistuoja:

1. Interneto tiekėjai gali pakliūti į nepavydėtiną padėtį, kai prisiima moralinio sprendėjo vaidmenį ir tada klientai gali skųstis, kad interneto tiekėjas per daug griežtai viską blokuoja, arba kaip tik per mažai blokuoja.
2. Juodasis sąrašas yra ypač vertingas dalykas pats savaime, dėl to juodieji sąrašai turėtų būti apsaugomi ir neprieinami paprastiems vartotojams. Būtent dėl to tokie sąrašai būtų hakerių dėmesio centre ir jei pavyktų juos paviešinti, tai taptų kaip „būtinų pamatyti tinklalapių sąrašas“ kai kuriems interneto naudotojams. Būtent toks neigiamas efektas gali paveikti visuomenę, kad tie nepageidaujami tinklalapiai bus lankomi dar daugiau nei kai juodasis sąrašas neegzistuotų.

Kaip alternatyvą turinio blokavimui galima kalbėti apie turinio trynimą. Blokavimas neleidžia naudotojams pasiekti tinklalapio, o ištrynimas reiškia fizinį to tinklalapio pašalinimą iš serverio. Tačiau ištrinti gali tik to tinklalapio autorius, serverio administratorius arba įstatymų priežiūros tarnybos. Tačiau gali būti, kad nors ir tam tikri resursai jau ištrinti iš serverio, jie gali jau egzistuoti kitur:

• asmeniniuose žmonių kompiuteriuose, kurie tuos resursus atsisiuntė;
• įgaliotuosiuose serveriuose, kurie tuos resursus atsisiuntė į tinklo podėlius (angl. web cache);
• dubliuojamojoje tinklavietėje (angl. mirror site), kuri atsisiuntė resursus tolimesniam saugojimui bei platinimui.

Vienas iš pavyzdžių tokių ištrynimų yra www.wikileaks.org projektas, kuris buvo uždraustas JAV 2007 metų pabaigoje ir ištrintas iš JAV serverių, tačiau dubliuojamosios tinklavietės veikė kitose šalyse ir tai tik padidino šio projekto populiarumą. Kaip rašoma [Wer08] straipsnyje – „Wikileaks-kaip-tinklalapio uždarymas sukoncentravo žmonių dėmesį į Wikileaks-kaip-idėją, kuri plinta šviesos greičiu“.

Trumpai apžvelgiant, ir IP adresų blokavimas, ir URL blokavimas yra techniškai įgyvendinami, tačiau nesunkiai apeinami. Taip pat, kaip minėta, juodųjų sąrašų sudarymas sukelia papildomų problemų, pagrinde tai, kad jie tampa aktyviai „medžiojamu“ dalyku ir nepageidaujami tinklalapiai gali tapti dar populiaresni, nei jie buvo iš pradžių. Tačiau reikia pastebėti, kad tai daugiau psichologinė problema, o ne techninė. Taip pat verta paminėti, kad panašūs neigiami argumentai gali būti taikomi ir reitingavimo bei pasiryžimo idėjoms.

3.Turinio reitingavimas bei pasiryžimas

Vietoj to, kad cenzūruotumėme ir blokuotumėme persiunčiamą turinį internete, reitingavimo bei pasiryžimo idėja sako, kad vartotojai patys turi apsispręsti ar jie nori matyti tam tikrą turinį atsižvelgdami į tam tikrus jiems pateiktus objektyvius kriterijus. Ši idėja atitinka bendram žmonių, kaip atsakingų už savo veiksmus ir poelgius, supratimui.

Turinio vertinimo idėja nėra koncepciškai nauja. Kai kuriose srityse tai yra aktyviai taikoma, pavyzdžiui, daugelyje šalių kino filmai yra reitinguojami, o Lietuvoje ir televizijos laidos bei filmai ir serialai dažnai būna pažymėti įvertinimu. Iš to išeina, kad turinio blokavimas negali būti nei primestas, nei juo galima daug manipuliuoti – bent jau tai dalyti būtų ypač sunku.

Tokių turinio vertinimo standartų yra sukurtų ir internetui. W3C koordinuoja iniciatyvą, vadinamą Platform for Internet Content Selection (PICS) (lt. interneto turinio parinkimo platforma). PICS tai iniciatyva, kurios tikslas sudaryti infrastruktūrą žymių suteikimui turiniui, tačiau ši iniciatyva yra neutrali ta prasme, kad ji nenurodo žymių turinio. Nurodomas tik žymės formatas ir aprašoma, kaip tam tikros žymės gali būti perduodamos. Iš to išeina, kad tai yra platforma, kuria remiantis gali būti konstruojama programinė įranga, skirta turinio filtravimui bei turinio reitingavimui.

PICS specifikacija pateikia priemones turinio reitingavimo sistemai. Specifikaciją sudaro šie pagrindiniai komponentai:

1. Sintaksė, skirta aprašyti turinio reitingavimo sistemą, kad kompiuterinės programos galėtų pristatyti reitingavimo sistemą bei jos žymes vartotojams.
2. Sintaksė, skirta aprašyti žymėms, kad kompiuterinės programos galėtų jas automatiškai apdoroti. Žymė aprašo arba vieną dokumentą, arba dokumentų grupę. Taip pat žymė gali turėti susieto dokumento maišos reikšmę (angl. hash value) ar gali būti net pasirašyta skaitmeniniu parašu.
3. Būdą, įterpti žymes (ar žymių sąrašus) į RFC 822 perdavimą ir HTML formato dokumentus. Pirmuoju atveju RFC 822 stiliaus antraštės yra naudojamos, o antruoju atveju HTML META žymės yra naudojamos įterpti žymes į HTML dokumento antraštę.
4. HTTP protokolo plėtinys, kad klientai galėtų prašyti, jog žymės būtų persiųstos kartu su dokumentu (turiniu).
5. Užklausų sintaksę internetinei žymių duomenų bazei (dažnai vadinamą „žymių tarnyba“).

Jau pakankamai seniai yra sukurta programinė įranga, kuri įgyvendina PICS specifikaciją ir W3C palaiko tokios su PICS suderinamos programinės įrangos sąrašą (t. y. klientų programinė įrangos, HTTP serverių, įgaliotųjų serverių, žymių tarnybų ir reitingavimo sistemų sąrašai).

Bendriausia prasme PICS gali būti naudojama ir kai pats žymi (kai pats turinio teikėjas ar internetinis leidėjas pažymi turinį), ir kai žymi tretieji asmenys (žymių tarnybos).

Turinio teikėjas pirmiausia turi apsispręsti, kokį reitingavimo žodyną jis naudos. W3C rekomenduoja naudoti reitingavimo žodynus tokius, kokius jau naudoja kiti, taip palengvinant vartotojams suprasti atitinkamas žymes. Tokių reitingavimo žodynų sąrašą W3C irgi pateikia, bet nerekomenduoja jokio konkretaus vieno. Dažniausias scenarijus yra toks, kad turinio teikėjas pasirenka tam tikrą reitingavimo servisą, nurodo tam tikrą savo turinį ir užpildo anketą. Tai atlikus servisas suteikia turinio teikėjui specialaus formato žymę, kuri turi būti įterpiama į atitinkamą HTML dokumentą.

Be turinio teikėjų dar yra ir nepriklausomos reitingavimo agentūros, kurioms nereikia bendradarbiauti su turinio teikėjais, jei jos nori pažymėti jų turinį. Kaip ir turinio teikėjų atveju, nepriklausomos reitingavimo agentūros pirmiausia turi susikurti, arba paimti jau naudojamą žymių žodyną. Tada vertintojas naudoja specialią programinę įrangą, kuri sugeba įvertinti tam tikrus tinklalapius. Toliau, vietoj to, kad įdėtų žymes į HTML dokumentus, šios nepriklausomos reitingavimo tarnybos platina žymes per atskirą tarnybinę stotį, kuri vadinama žymių tarnyba. Tada vartotojo naudojama filtravimo programinė įranga turi kreiptis į tą žymių tarnybą ir gauti žymę, priskirtą tam tikram tinklalapiui.

Šiuo metu yra veikiantys keli su PICS suderinami reitingavimo servisai, kurie leidžia turinio teikėjams žymėti savo dokumentus. Pati pagrindinė reitingavimo schema ir servisas yra RSACi, sukurta Recreational Software Advisory Council (lt. poilsinės programinės įrangos konsultacinė tarnyba) ir tai buvo nepriklausoma, ne pelno siekianti organizacija įsikūrusi JAV, tačiau dar 1999 metais ji buvo prijungta prie dabar esančios Family Online Safety Institute (lt. šeimos saugumo internete institutas).

RSACi sistema pateikia vartotojams skaitmeniniu parašu pasirašytą informaciją apie smurto, nuogybės, sekso ir įžeidžiančios kalbos lygį tinklalapiuose ir žaidimuose. RSACi lygiai yra pateikti lentelėje:

Lygis	Smurto reitingo aprašymas	Nuogybės reitingo aprašymas	Sekso reitingo aprašymas	Įžeidžiančios kalbos reitingo aprašymas
4	Prievarta arba ištvirkimas, nepelnytas smurtas.	Nuogumas iš priekio (klasifikuojamas kaip provokuojantis rodymas).	Atviri lytiniai aktai arba lytiniai nusikaltimai.	Šiurkšti, vulgari kalba arba radikali neapykantos kalba.
3	Agresyvus smurtas arba žmonių mirtis.	Nuogumas iš priekio.	Ne atviri lytiniai aktai.	Mažiau vulgari kalba arba neapykantos kalba.
2	Realistiškų objektų naikinimas.	Dalinis nuogumas.	Apsirengusių lytiniai veiksmai.	Vidutinio stiprumo keiksmažodžiai ar neapykanta.
1	Žmogaus sužeidimas.	Per daug apnuoginantys drabužiai.	Aistringas bučiavimasis.	Švelnūs keiksmažodžiai.
0	Nei vienas iš anksčiau paminėtų arba su sportu susijęs dalykas.	Nei vienas iš anksčiau minėtų.	Nei vienas ir anksčiau minėtų arba nekaltas bučiavimasis ar romantika.	Nei vienas iš anksčiau minėtų.

Vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, kad RSACi sistemą palaiko Internet Explorer naršyklė. Šios naršyklės naudotojai gali pasirinkti pagal RSACi kriterijus, kokios kategorijos kokio lygio tinklalapius turėtų programa automatiškai blokuoti.

Verta paminėti ir tai, kad pakankamai dažnai teigiama [Yee98], kad RSACi sistema yra nepatikima dėl to, kad jos žymių skyrimas dažnai yra neracionalus. Pavyzdžiui Rubenso darbai, kuriose vaizduojamas nuogumas RSACi yra vertinamas taip pat, kaip Hustler žurnalo pagrindinės nuotraukos.

Taip pat yra dar keli dalykai, kuriuose verta žinoti apie turinio reitingavimo bei pasiryžimo technologijas:

1. Ne visomis žymėmis galima pasitikėti. Pavyzdžiui, kompiuterinio viruso kūrėjas gali labai lengvai sukurti ir platinti žymę, sakančią, kad jo kompiuterinė programa yra saugi, nors išties ji yra užkrėsta virusu. Žymių tikrinimas pakeičia klausimą „ar pasitikėti turinio kūrėju?“ klausimu „ar pasitikėti žymės kūrėju?“ ir dėl to, jei abu šie kūrėjai yra tas pats asmuo – pasitikėti žyme nėra saugiau nei pačiu turiniu. Vienas iš akivaizdžiausių sprendimų yra naudoti apsaugotas nuo pakeitimo žymes arba kriptografines technologijas, kurios pasakytų, ar turinys buvo pakeistas nuo tada, kai jam suteikė žymę, ar ne.
2. Vien tik turinio kūrėjo žymėjimas negali privesti iki visiško nepageidaujamo turinio blokavimo, nes kūrėjas gali nuspręsti ignoruoti kai kurias žymes (t. y. nežymėti savo dokumentų, jei jiems suteiktos žymės jo netenkina).
3. Bet kokia reitingavimo sistema, kad ir kokia ji gerai organizuota ir vykdoma būtų, slops, jei bus nekomercinė (o komercinės, savo ruožtu, turi kitų minusų), nes reitingavimas reikalauja daug išteklių, kurių tiesiog nebus įmanoma skirti pakankamai daug. Dėl to dauguma nepopuliarių tinklalapių nebus reitinguoti ir dėl to vartotojai, kurie dėl saugumo nuspręs blokuoti nereitinguotus tinklalapius galės prieiti tik prie labai ribotos interneto dalies.

Nors ši technologija sukurta jau pakankamai seniai (daugiau nei prieš dešimtmetį), deja ji nėra plačiai naudojama.

4. Interneto cenzūravimas pasaulio šalyse

Be to, kad didelės organizacijos blokuoja įvairius tinklalapius darbuotojų darbo vietose, taip norėdamos priversti darbuotojus dirbti jiems skirtus darbus, ir be to, kad kai kurie žmonės savanoriškai blokuoja nepageidautiną interneto turinį, šiuolaikiniame pasaulyje, kur internetas ir informacija jame įgauna didelę reikšmę, yra valstybių, kurios draudžia priėjimą prie įvairių interneto resursų savo piliečiams. Šiame skyriuje bus trumpai apžvelgtos tos valstybės bei paanalizuota interneto cenzūravimo situacija pasaulyje. Bendrą vaizdą galima matyti pateiktame paveiksliuke:

__ Didžiausi interneto priešai; __ Atidžiai stebimos šalys; __ Šiek tiek cenzūruojamas internetas; __ Jokio cenzūravimo (paimta iš [Wik09])

Organizacija OpenNet Initiative (ONI) pateikia šalių skirstymą pagal interneto cenzūravimo bei stebėjimo lygį. Pateikiami žemėlapiai [ONI09], suskirstantys šalis pagal tam tikrus filtravimo aspektus, ir keturi lygiai: ypač stiprus, stiprus, atrankinis, įtariama (angl. Pervasive, Substantial, Selective, Suspected). Taip pat kita organizacija Reporters without Borders yra paskelbusi sąrašą „interneto priešai“ [RWB06] [RWB08], kuriame šiuo metu yra 15 valstybių.

Atsižvelgiant į šiuos du sąrašus čia apžvelgsime kelias valstybes bei padėtį jose.

Kuba. Kuboje vienam gyventojui tenka mažiausiai kompiuterių ir interneto prieinamumas yra mažiausias iš visos lotynų Amerikos šalių. Piliečiai turi naudotis valstybės kontroliuojamais prisijungimo prie interneto taškais, kur jų veiksmai yra fiksuojami bei naudojamas IP adresų blokavimas ir raktinių žodžių blokavimas. Pasak Kubos vyriausybės interneto paplitimas šalyje yra mažas dėl didelių jo įrengimo kaštų ir JAV embargo. Kubos vyriausybė laiko įkalinusi nepriklausomus žurnalistus, dėl to, kad jie prisidėjo prie straipsnių internete skelbimo.

Iranas. Interneto cenzūravimas yra deleguotas interneto tiekėjams, kurie blokuoja turinius, kenkiančius vyriausybei, politinius tinklaraščius, moterų teisių tinklalapius, internetinius laikraščius ir pornografinius tinklalapius. Irano tinklaraštininkai, kurie, valdžios manymų, skelbė netinkamą informaciją laikomi įkalinti.

Mianmaras (dar vadinamas Burma). Burma blokuoja politinių oponentų tinklalapius, žmogaus teises skelbiančius tinklalapius ir organizacijų, skatinančių demokratiją Burmoje, tinklalapius. Per 2007 metų antivyriausybinius protestus Burma visiškai atjungė tarptautinius interneto kanalus. Šiaurės Korėja. Tik keli tūkstančiai (t. y. apie 4%) piliečių Šiaurės Korėjoje turi prieigą prie interneto. Be to naudojimasis internetu yra ypač stebimas.

Kinija. Kinija blokuoja internetinius tinklalapius, kurie susiję su Tibeto nepriklausomybe, Taivano nepriklausomybe, policijos žiaurumu, Tianmeno aikštės protestais 1989 metais, žodžio laisve, demokratija, pornografija, blokuoja kai kuriuos naujienų tinklalapius ir kai kurių religinių judėjimų tinklalapius bei daugumą tinklaraščių. Daugiau nei 50 asmenų yra įkalinti Kinijoje dėl publikacijų internete. Blokavimui naudoja įvairias priemones: DNS filtravimą, URL filtravimą, IP blokavimą, filtravimą pagal raktinius žodžius taip pat naudojant įgaliotuosius serverius.

Sirija. Sirija blokuoja politinius tinklalapius ir yra areštavusi žmones, kurie bando prie jų prisijungti.

Tunisas. Tunisas blokuoja tūkstančius tinklalapių (susijusių su pornografija, internetiniu vertimu, blokuoja el. paštą, paieškos sistemų podėlius), lygiaranges sistemas (angl. peer-to-peer) ir ftp protokolą. Šie filtravimai atliekami naudojant neanoniminius įgaliotuosius serverius bei jungčių (angl. port) blokavimą. „Internetiniai nusikaltėliai“ yra įkalinami dėl savo veiklos internete.

Uzbekistanas. Uzbekistane neleidžiama prieiti prie tinklalapių susijusių su islamo judėjimais, nepriklausoma žiniasklaida, nevyriausybinėmis organizacijomis ir prie tinklalapių, kritikuojančių vyriausybę pažeidžiant žmonių teises.

Vietnamas. Vietname pagrindiniai tinklai blokuoja priėjimą prie tinklalapių, kuriuose kritikuojama Vietnamo valdžia, blokuojami tinklalapiai susiję su žmonių teisėmis, priešiškomis politinėmis grupuotėmis ir pan. Internetinė policija stebi klientų veiklą interneto kavinėse ir interneto vartotojai yra įkalinami už demokratijos skatinimą internete.

Kaip matome, šiose šalyse pagrinde yra naudojamos ankstesniuose skyriuose aprašytos turinio internete cenzūravimo priemonės.

5. Cenzūravimo išvengimas

Kaip ir su kiekvienu suvaržymu, žmonės pradeda norėti pasiekti tai, ko negali. Taip pat yra ir su interneto cenzūravimu – yra sukurta ir pateikiama nemažai būdų, kaip apeiti įvairias blokavimo ir/ar filtravimo sistemas.

Keli verti paminėti būdai yra:

1. Webproxy (pvz. CGIProxy [Mar08], PHProxy ir kt.).
2. Įgaliotųjų serverių įrankiai (angl. proxytool). Pavyzdžiui, Tor programinė įranga [TTP09], kuri veikia kaip išskirstytas tinklas. Jungiantis per Tor imituojamą įgaliotąjį serverį, užklausa pereina per kitus savanorius, prisijungusius prie tinklo, ir grąžinamas rezultatas.
3. VPN (angl. virtual private network), tai privatus komunikacijų tinklas, naudojamas saugiai jungtis per viešą tinklą. Kadangi siunčiami duomenys yra užkoduojami, tai tik siunčiantysis (VPN serveris) ir gaunantysis (klientas) gali matyti, kas yra siunčiama. Tokie servisai dažniausiai yra mokami.

Tačiau nei vienas būdas nėra išskiriamas kaip geriausias ar patikimiausias. Daugiau apie interneto cenzūravimo išvengimą galima rasti [TIC09] [Has02].

6. Išvados

Bendriausia prasme cenzūravimas tai tam tikro pobūdžio informacijos blokavimas tam tikru kanalu. Tai nėra naujas dalykas ir vienokia ar kitokia išraiška egzistuoja jau seniai. Dėl įvairių priežasčių cenzūravimas siūlomas ir interneto turiniui. Jei būtų nuspręsta, kad interneto cenzūravimas yra būtinas, tai reikėtų rinktis vieną ar kelias iš egzistuojančių technologijų tam užtikrinti.

Šiame darbe aprašyti du pagrindiniai metodai interneto turinio filtravimui ir blokavimui. Kiekvienas iš metodų turi privalumų, bet kartu turi ir daug trūkumų. Jei interneto turinio filtravimas būtų privalomas, vienas iš priimtiniausių sprendimų būtų toks, kad interneto tiekėjai pateiktų įgaliotuosius serverius su galimybe pasirinkti vieną iš dviejų:

1. „Švarus servisas“ – leisti prieiti prie tinklalapių, kurie yra leidžiamųjų tinklalapių sąraše ir blokuoti visus kitus.
2. „Geriausių pastangų servisas“ – blokuoti tuos tinklalapius, kurie yra juodajame sąraše, bet leisti prieiti prie visų kitų.

Kadangi palaikyti tokius filtravimus interneto tiekėjui kainuoja papildomai, tai eksploatacijos kaštus turėtų apmokėti klientai arba interneto tiekėjai tokią paslaugą galėtų siūlyti nemokamai, tikėdamiesi, kad jiems tai suteiks konkurencingumo. Taip pat valstybė galėtų suteikti tam tikrų teisių ar nuolaidų interneto tiekėjams, kurie siūlo savo klientams tokias paslaugas.

Bet kokiu atveju norint, kad blokavimas veiktų patikimai, būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Vietinis turinys, kuris laikomas nepriimtinu efektyviausiai būtų blokuojamas interneto tiekėjų, tačiau dauguma interneto turinio yra svetimose šalyse. Čia iškyla tokių dilemų kaip kad vienoje šalyje tas pats turinys gali būti nelegalus, o kitoje šalyje jis gali būti draudžiamas įstatymų. Tai galima būtų spręsti tarptautiniu mastu kuriant specialią infrastruktūrą, kuri padėtų interneto turinio tiekėjams gavus užklausą iš tam tikroje šalyje esančio vartotojo priimti sprendimą, ar perduoti jam prašomą turinį, ar ne.

Taip pat bet koks bandymas blokuoti turinį neigiamai veikia viso pasaulio interneto vartotojų požiūrį. Nors nemažai valstybių sugeba blokuoti ir „apsaugoti“ savo gyventojus nuo, jų nuomone, nepriimtinos informacijos, vartotojai įvairiais būdais bando pasiekti tai, kas yra blokuojama.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad „interneto priešais“ vadinamose šalyse, kuriose internetas ypač daug cenzūruojamas, interneto cenzūra nėra naudojama pagal pagrindinę idėja – apsaugoti žmones nuo jiems patiems nepageidaujamos informacijos ir turinio. Šiose šalyse cenzūra naudinga ne žmonėms, o yra įvesta politiniais sumetimais ir neturėtų būti toleruojama.

Kaip ir pačiam interneto cenzūravimui, cenzūravimui apeiti yra siūloma nemažai būdų, tačiau nei vienas negali būti išskiriamas kaip geriausias, patikimiausias ar saugiausias.

Norintiems daugiau pasidomėti šiais dalykais siūlau pasiskaityti [DPR+08] knygą.

7. Šaltinių sąrašas

[BBC11] BBC News. Libya removes itself from the net. 2011 m. kovo mėn. [Žiūrėta 2011-03-06]. Prieiga per internetą.

[DPR+08] Ronald Deibert, John Palfrey, Rafal Rohozinski, Jonathan Zittrain, eds. Access Denied: The Practice and Policy of Global Internet Filtering, (Cambridge: MIT Press) 2008. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Has02] Bennett Haselton. List of possible weaknesses in systems to circumvent Internet censorship. 2002 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Yee98] Danny Yee. Against Labelling (ICRA/RSACi). 1998 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Mar08] James Marshall. CGIProxy - HTTP/FTP Proxy in a CGI Script. 2008 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[ONI09] OpenNet Initiative. Global Internet Filtering Map. 2009 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Opp03] Rolf Oppliger. Security Technologies for the World Wide Web, Second Edition. Artech House, 2003.

[Ric11] Matt Richtel. Egypt Cuts Off Most Internet and Cell Service. 2011 m. sausio mėn. [Žiūrėta 2011-03-06]. Prieiga per internetą.

[RWB06] Reporters Without Borders. List of the 13 Internet enemies. 2006 m. lapkričio mėn. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[RWB08] Reporters Without Borders. List of the 13 Internet enemies 2008. 2008 m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[TIC09] The Internet censorship wiki. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[TTP09] The Tor Project. Tor: Overview. 2009m. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Wer08] Jonathan Werve. Internet Censorship: A Comparative Study. 2008 m. vasario mėn. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

[Wik09] Internet censorship - Wikipedia, the free encyclopedia. [Žiūrėta 2009-03-10]. Prieiga per internetą.

Patarimai rašantiems rašto darbus

Šį semestrą esu trijų trečiakursių vadovas (kursinių darbų), tai šiandien surašiau šiokius tokius patarimus rašantiems tokius darbus. Kai kurie aspektai ir punktai aktualūs tik VU MIF studentams, bet daug kas tinka visiems ;)

Visi rašto darbai informuoja skaitytoją apie:

• temos svarbumą;
• tyrimo klausimą;
• ką tyrėjas padarė atsakydamas į klausimą;
• gautus rezultatus;
• gautų rezultatų interpretacijas.

Darbo turinys

Rašto darbo dalys ir jų tvarka yra pateikti kursinių darbų metodiniuose nurodymuose (t. y. čia).

Dažniausiai „Medžiagos darbo tema dėstymo skyriai“ turi tokią bendriausią struktūrą:

1. Teorinė dalis (kaip kiti sprendė iškeltą problemą):
   • Kryptinga literatūros tam tikra tema analizė, padedanti formuluoti tikslus ir hipotezes (reikia išdėstyti tezes ir argumentus).
   • Apžvelgiami svarbiausi su tema susiję atitinkami šaltiniai.
     • Literatūros ieškoti patogu naudojantis scholar.google.com, taip pat labai verta ieškant susikonfiguruoti VU VPN'ą, tada turėsite priėjimą prie žymiai daugiau el. resursų.
     • Trumpos ir vertingos rekomendacijos, kaip skaityti mokslinius straipsnius: S. Keshav, How to Read a Paper, ACM SIGCOMM Computer Communication Review, Vol. 37-3, pp. 83-84, 2007.
   • Turi būti identifikuojama: teorinis pagrindas; kintamieji; metodologiniai ir sąvokiniai ankstesnių tyrimų trūkumai ir ribotumai.
   • Pagrindžiami tyrimo tikslas ir hipotezės.
2. Tyrimas (ką padariau, kad pabandyčiau išspręsti problemą):
   • Reikia aprašyti tyrimo eigą.
3. Rezultatai ir jų aptarimas (ką atradau ir ką reiškia gauti rezultatai):
   • Tai gali nebūti išskirta į atskirą skyrių (dalis gali būti pateikiama prie tyrimo, kita dalis gali būti pateikiama „Rezultatai ir išvados“ skyriuje).

Darbo apiforminimas ir pateikimas

Darbo struktūra, darbo teksto bei literatūros sąrašo formatavimo reikalavimai pateikiami kursinių darbų metodiniuose nurodymuose, kurie yra paskelbti katedros tinklalapyje (t. y. čia).

Kas yra plagijavimas ir kaip jo išvengti

Plagijavimas, tai: svetimos autorystės, svetimo veikalo ar išradimo pasisavinimas (LKŽ).

Kaip tai atsitinka?

• Netinkamai nurodomi šaltiniai.
• Šaltiniai iš viso necituojami.
• Perdėtai naudojami išoriniai šaltiniai.
• Tiesiog kopijuojamas svetimas tekstas.

Aptikus, kad darbas plagijuotas darbas bus nepriimtas (skola) ir studentas gali būti išmestas iš universiteto.

Kaip išvengti plagijavimo?

• Išmokti citavimo taisykles.
• Perfrazuoti užrašant kito žmogaus mintis.
• Darbe nurodyti šaltinius.

Kada nurodyti šaltinius?

• Kai naudojatės kito asmens žodžiais ar idėjomis iš bet kurio kito šaltinio.
• Kai tiksliai cituojate kito asmens žodžius ar idėjas.
• Kai perspausdinate paveikslus, diagramas ar lenteles.

Gynimo skaidrių turinys ir patarimai

Skaidrių turinys:

1. Tematika (svarbiausių tematikos sąvokų apibrėžimai, įvadas į tematiką) - 1 skaidrė
2. Problemos/uždavinio formulavimas (iš to turi išplaukti pagrindinė darbo tema) - 1 skaidrė
3. Darbo tikslo formulavimas (jei sutampa su problemos formulavimu, tai kartoti nereikia) - 1 skaidrė
4. Darbo planas (kaip pasieksite tikslą) - čia surašote punktus, kuriais buvo/bus pasiektas darbo tikslas - 1 skaidrė
5. Temos gynimui (magistrantams): svarbiausios sąvokos (apibrėžimai, jei ilgi, neturi būti rašomi - turi būti sakomi žodžiu) - 2-3 skaidrės
6. Darbo gynimui (bakalaurams, magistrantams): darbo metu iškilusios problemos, esminiai priimti sprendimai, kas buvo padaryta jūsų pačių ("susipažinau", "sukonspektavau", "išsiaiškinau", "išmokau" tinka tik kursiniams darbams!) - 3-6 skaidrės
7. (Laukiami) rezultatai - sąrašo pavidalu, ne daugiau trijų. "Susipažinau", "sukonspektavau", "išsiaiškinau", "išmokau" tinka tik kursiniams darbams! - 1 skaidrė
8. Išvados - sąrašo pavidalu, ne daugiau trijų (temos gynime nereikia) - 1 skaidrė. Nebandykite rezultatų, pastebėjimų, komentarų, nuomonių apiforminti kaip išvadų!

Pastabos:

• Iš viso gynimui bus skirta 10 min. (net ir galutiniam), taigi turėtų būti ne daugiau 10-12 skaidrių.
• Skaidres rekomenduotina ruošti su specializuota programine įranga ir atsižvelgti į jos perspėjimus apie problemas skaidrėse (pvz., per mažas šrifto dydis). Šrifto dydis skaidrėse turi būti nemažesnis nei 20pt.
• Prisilaikykite 5-7 elementų principo, t. y., vienoje skaidrėje neturėtų būti daugiau nei 5-7 elementų (punktų sąraše, objektų piešinėlyje ir pan.), sakinyje - ne daugiau 5-7 žodžių (jei norėsite, daugiau pasakysite žodžiu).
• Jokiu būdu skaidrė neturi būti tiesiog vienas paragrafas teksto! Skaidrė yra skirta iliustruoti jūsų pristatymą, o ne būti skaitoma kaip knyga.
• Gynimą repetuokite su laikrodžiu bent 5 kartus! Apšlifuokite apibrėžimus ir kitus pasakymus, kad galėtumėte berti "kaip žirnius", o ne galvoti prie kiekvienos skaidrės, kaip čia suformuluoti sakinį. Pristatyme neturi būti ilgesnės nei 1-2 sekundės tylos pauzės. Vienai skaidrei bus < 1 min., bet ir per vieną minutę galima pasakyti labai daug, jei prieš tai pasiruošite.

 

 

Šie patarimai paruošti vadovaujantis S. Girdzijauskienės skaidrėmis ir D. Čiukšio patarimais studentams.

Kompiuterinė lingvistika: balso sintezė iš teksto (3)

Praeitame įraše trumpai susipažinome su kalbos sintezės iš teksto sistemomis. Šiame įraše apžvelgsime tokių sistemų rūšis.

2.3. Kalbos sintezės sistemų skirstymas

Kompiuterinės kalbos sintezės sistemos skirstomos į tris pagrindines grupes:

1. Artikuliaciniai sintezatoriai.
2. Formantiniai sintezatoriai.
3. Garsus jungiantieji sintezatoriai.

Toliau bus trumpai apžvelgti šie trys sintezatorių tipai.

2.3.1. Artikuliaciniai sintezatoriai

Artikuliaciniai sintezatoriai bando tiesiogiai modeliuoti žmogaus kalbos išgavimo sistemą. Šios sistemos stengiasi atkartoti kalbos organų judesius ir taip modeliuoti kalbos trakto akustiką. Tiksliai modeliuojant žmogaus kalbos traktą kylą sunkumų: pirmiausia reikia atlikti tikslius organų matavimus, tačiau sudėtingiausia yra modeliuoti organų (liežuvio, lūpų ir kt.) judesius, nes tam atlikti reikia ypač daug skaičiavimų. Tačiau šio metodo privalumas yra tas, kad tiksliai modeliuojant galima gauti labai natūralią kalbą. Būtent dėl šio privalumo artikuliaciniai sintezatoriai laikomi potencialiais geros kokybės sintezatoriais ateityje.

2.3.2. Formantiniai sintezatoriai

Formantiniai sintezatoriai buvo patys populiariausi iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Dėl savo paprastumo ir nereiklumo skaičiavimams, beveik visi pirmieji sintezatoriai buvo šio tipo. Formantiniai sintezatoriai generuoja kalbą, remdamiesi akustiniu-fonetiniu modeliu, kuriame stengiamasi modeliuoti balso trakto kuriamas savybes, svarbias suvokimui: energiją, tono aukštį, formantinius dažnius.

Vieno iš tokių sintezatorių schema pateikta 3 pav.

3 pav. Formantinio sintezatoriaus schema (paimta iš [Lai82])

Jame naudojami tokie parametrai [Lai82]:

• F0 – pagrindinis dažnis;
• A0 – garsinės komponentės amplitudė;
• F1 ... F5 – formantų dažniai;
• Q1 ... Q5 – formantų Q reikšmės;
• VL – skardžios komponentės amplitudė (žema);
• VH – skardžios komponentės amplitudė (aukšta);
• FL – duslios komponentės amplitudė (žema);
• FH – duslios komponentės amplitudė (aukšta);
• QN – nosinio formanto Q reikšmė, esant 250 Hz.

2.3.3. Garsus jungiantieji sintezatoriai

Garsus jungiantieji sintezatoriai pradėjo populiarėti praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį. Pagrindinė jų savybė ta, kad yra naudojama įrašytų garsų duomenų bazė, ir iš tų garsų generuojami nauji garsai. Tai turbūt lengviausias būdas išgauti geros kokybės balsą, tačiau pati duomenų bazė užima pakankamai daug vietos. Vienas iš pagrindinių klausimų – kokio ilgio garsus saugoti duomenų bazėje? Kuo ilgesni garsai, tuo geresnė sintezuotos kalbos kokybė, nes tuo mažiau jungimų reikia, tačiau ilginant pradinius garsus didėja ir duomenų bazei reikalingos atminties dydis. Kitas svarbus klausimas – kiek kiekvieno garso variantų turėti duomenų bazėje? Nuo to priklauso, kiek reikės atlikti modifikacijų, o kiekviena modifikacija daugiau ar mažiau prastina galutinės sintezuotos kalbos kokybę. Yra įvairių pasiūlymų, kaip spręsti šią problemą (pavyzdžiui, [KV01] siūloma imti po kelis variantus tų garsų, kurie dažniausiai sukelia trūkius spektre).

Kita šio tipo sintezatorių savybė yra ta, kad norint gauti kito žmogaus kalbą, reikia turėti kitą garsų duomenų bazę, o kadangi garsų duomenų bazės sudarymas yra pakankamai sudėtingas ir ilgas procesas, tai naujų kalbėtojų sukūrimas yra nelengvas. Žinoma, yra siūlymų, kaip sumažinti tokius paruošiamuosius darbus, norint pritaikyti sintezės sistemą gauti kito žmogaus balsui. Pavyzdžiui, [KAV98] siūlomas metodas naudoja tiesinę prognozę ir neuroninius tinklus, ir tada, norint gauti kito žmogaus balsą, užtenka sukurti tam tikras likutinio signalo kodų lenteles.

Kaip vienas iš garsus jungiančiųjų sintezatorių trūkumų dažnai pabrėžiama ta savybė, kad pakankamai sunku sintezuoti kokybišką emocionalią kalbą. Kiek kokybiškai pavyksta susintezuoti emocionalią kalbą (pykčio, laimės, baimės, liūdesio ir nuobodulio), naudojant garsus jungiantį sintezatorių, aprašyta [Edg97].

2.4. Pagrindiniai metodai jungti garsus bei modifikuoti signalo ilgį ir tono aukštį

Šiame poskyryje bus trumpai aprašyti penki dažniausiai naudojami metodai modifikuoti kalbos signalo ilgį ir tono aukštį (arba kitaip – prozodiją).

Sintezuojant balsą garsų jungimo metodu viena iš svarbiausių dalių yra signalo ilgio bei tono aukščio keitimas. Kadangi atskiri balso fragmentai iškirpti iš skirtingų kalbos įrašo vietų, tai pakankamai stipriai gali skirtis jų tono aukštis, o jungiant skirtingo tono aukščio signalus galimi pakankamai dideli nenatūralumo požymiai. Taip pat, norint gauti teisingą intonaciją, reikia keisti ne tik tono aukštį, bet ir garsų trukmes. Visi netikslumai šioje sintezės dalyje daro didelę įtaką galutiniam rezultatui.

Yra sugalvota net keli skirtingi garsų modifikavimo bei jungimo metodai [MV05]:

1. TD-PSOLA.
2. MBROLA.
3. Sinusoidiniai modeliai.
4. HNM.
5. Besiremiantys tiesine prognoze modeliai.

TD-PSOLA (angl. Time-Domain Pitch-Synchronous Overlap and Add) [VMT92] metodo metu atliekama balso analizė bei sintezė pagal dažnį (angl. pitch-synchronous). Kadangi šis metodas niekaip išreikštai nemodeliuoja garso signalo, jis yra neparametrinis modelis. Būtent tai lemia, kad šis metodas pakankamai gerai dorojasi su trukmės bei tono aukščio keitimu, bet sunkiai – su atskirų garsų jungimu.

Principinį algoritmo veikimą galima matyti 4 pav. Čia (a) ir (b) vaizduoja dažnio didinimą, o (c) ir (d) – dažnio mažinimą. Dažnio didinimas vyksta imant pagal dažnį suderintus intervalus, jiems taikant lango funkcijas ir po to tuos intervalus „sustūmus“ arčiau vieną prie kito sudedant persidengimus.

4 pav. Dažnio didinimas bei mažinimas TD-PSOLA metodu (paimta iš [Lem99])

Taip pat vyksta ir dažnio mažinimas – imami intervalai, suderinti pagal dažnį, jiems taikoma lango funkcija, ir po to intervalai „atitolinami“ vienas nuo kito. Sudėjus persidengiančius intervalus gaunamas galutinis sintezuotas signalas, kurio dažnis pakeistas.

MBROLA (angl. Multi Band Resynthesis Overlap and Add) [Mbr10] metodas yra labai panašus į TD-PSOLA metodą, tačiau stengiasi pašalinti trūkumus. MBROLA metodas irgi manipuliuoja signalu laiko erdvėje, tačiau stengiasi išvengti fazės neatitikimo problemos jungiant atskirus garsus, persintezuodamas skardžias kalbos signalo dalis, naudodamas nekintantį tono aukštį bei fazę.

Sinusoidiniai modeliai irgi siūlomi garsų jungimui. Šie metodai jungia garsus, naudodami balso trakto uždarumo momentų įverčius, tačiau tai ne visada gerai pavyksta.

HNM (angl. Harmonic+Noise Model) [SDS97] modelis daro prielaidą, kad kalbos signalas sudarytas iš harmoninės ir triukšmo dalių. Harmoninė dalis atitinka visas beveik periodines kalbos dalis, o triukšmas – neperiodines. Abi šios dalys atskiriamos dažnio erdvėje. Nors pagal žmogaus kalbos gavybą tai nėra visai tiesa, pagal kalbos suvokimą šis modelis yra pakankamai tikslus ir ypač paprastas. Vienas iš šio metodo trūkumų yra tai, kad siūlomi algoritmai reikalauja nemažai skaičiavimo resursų.

Modeliai, besiremiantys tiesine prognoze [EL96], irgi taikomi garso signalų jungimui bei modifikavimui. Yra pasiūlyti net keli metodai, leidžiantys atlikti reikiamas signalo transformacijas, tačiau beveik visi jie remiasi likutinio signalo apdorojimu. Turbūt vienas iš paprasčiausių yra likutinio signalo modifikavimas pagal dažnį. Tai tiesiog PSOLA metodo taikymas likutiniam signalui. Šis modelis teoriškai yra geresnis nei TD-PSOLA, nes atlikę transformacijas su likutiniu signalu, mes gauname mažiau iškraipymų, nei atlikę tas pačias transformacijas su visu signalu, dėl to, kad pagrindinė informacija yra atskirta tiesinės prognozės koeficientuose. Atlikę norimus pakeitimus su likutiniu signalu mes tiesiog atkuriame visą signalą, pasinaudoję prognozės koeficientais.

Dabartinėse komercinėse garsus jungiančiose balso sintezės sistemose dažniausiai naudojamas TD-PSOLA metodas, nes jis yra pats paprasčiausias įgyvendinimo bei skaičiavimo sąnaudų prasme.

MBROLA metodas teoriškai duoda kokybiškesnę sintezuotą kalbą ir yra nemokamas sintezatorius [Mbr10], generuojantis galutinę kalbą iš difonų, naudodamasis MBROLA metodu. Nemokamai yra pateikiami patys vykdomieji failai, tačiau jų naudojimas yra leidžiamas tik nekomerciniams tikslams. Šis sintezatorius yra vienas iš daugiausiai kalbų (difonų) duomenų bazių turintis sintezatorius.

Tiesinės prognozės metodas nėra toks populiarus, kaip TD-PSOLA, tačiau paskutiniu metu atsiranda sistemų, veikiančių likutinio signalo modifikavimo principu (pavyzdžiui, latviška kalbos sintezės sistema [GV07], šiek tiek anksčiau sukurta slovakiška [DRT06]).

TOLIAU

Tai tiek trumpai apie bendriausius balso sintezės iš teksto bruožus. Tolimesniuose įrašuose susipažinsime su tiesine prognoze, bei iš teksto sintezuotos kalbos kokybės vertinimu (subjektyviu ir objektyviu).

LITERATŪRA

[DRT06] S. Darjaa, M. Rusko and M. Trnka. Three Generations of Speech Synthesis Systems in Slovakia. SPECOM'2006, St. Petersburg, 2006.

[Edg97] M. Edgington. Investigating the limitations of concatenative synthesis. Proc. Eurospeech‘97, 1997, pp. 593-596.

[EL96] M. Edgington and A. Lowry. Residual-based speech modification algorithms for text-to-speech synthesis. Fourth International Conference on Spoken Language, ICSLP 96, Proceedings, 1996, vol. 3, pp. 1425 – 1428.

[GV07] K. Goba, A. Vasiļjevs. Development of Text-To-Speech System for Latvian. NODALIDA 2007 Conference Proceedings, pp. 67-72.

[KAV98] M. Karjalainen, T. Altosaar, M. Vainio. Speech synthesis using warped linear prediction and neural networks. Proceedings of the 1998 IEEE International Conference on Acoustics, Speech and Signal Processing, 1998, Vol. 2, pp. 877-880.

[KV01] E. Klabbers, R. Veldhuis. Reducing Audible Spectral Discontinuities. IEEE Transactions on Speech and Audio Processing, 2001, Vol. 9, No. 1 pp. 39-51.

[Lai82] U. Laine. PARCAS, A new terminal analog model for speech synthesis. IEEE International Conference on Acoustics, Speech, and Signal Processing, ICASSP’82, 1982, vol. 7, pp. 940-943.

[Lem99] S. Lemmetty. Review of Speech Synthesis Technology. Master’s thesis, 1999.

[Mbr10] The MBROLA Project. [Žiūrėta 2010-01-16]. Prieiga per Internetą.

[MV05] E. Morais and F. Violaro. Data-Driven Text-to-Speech Synthesis. XXII Simpósio Brasileiro de Telecomunicações – SBrT’05, 2005.

[SDS97] Y. Stylianou, Th. Dutoit, J. Schroeter. Diphone Concatenation using a Harmonic plus Noise Model of Speech. Proc. Eurospeech '97, 1997.

[VMT92] H. Valbret, E. Moulines, J. P. Tubach. Voice transformation using PSOLA technique. IEEE International Conference on Acoustics, Speech, and Signal Processing, ICASSP-92, 1992, vol. 1, pp. 145-148.

Spalvota servetėlė

Ogi man patinka Kalėdos, dėl to, kad per jas veikiu tai, kas patinka tačiau paprastai tam nebelieka laiko.

Tad šį rytą susiradau servetėlę, fotoaparatą ir (kompiuterinių) spalvų. Ir, pagaliau, po daugiau nei metų, 13 namo gyventojai nusispalvino :) Tiems, kam patinka, skubu pasakyti, kad čia mano tik spalvinimas - pats piešinukas paišytas Birutės. Daugiau gražių triušelių galite atrasti jos bloge http://triuseliai.blogas.lt/.

Nutolusios komandos formavimas ir valdymas

ĮRAŠO ĮŽANGA

Vakar teko būti pirmojo semestro magistro darbų gynimo komisijoje. Ir vienas iš studentų (pavėlavęs) gynėsi literatūros apžvalgą tema „Projektų valdymas virtualiose įmonėse“. Mano nuomone, mokantis matematikos ir informatikos fakultete, kokybišką ir susijusį su informatika magistrinį tokia tema parašyti išties sudėtinga, nes, mano nuomone, darbe šia tema, nagrinėjami bendri vadybos ar/ir psichologijos dalykai, ir susieti su IT galima nebent kažkaip dirbtinai.

O bet tačiau, prisiminiau, kad man pačiam teko nagrinėtis šią (panašią) temą dar 2006 metais ir iškrapštęs dokumentą čia pateikiu tada rašytą tekstą.

Tikiuosi, kad kam nors bus naudinga pasiskaityti, nes šiais laikais išties ypač daug žmonių dirba per atstumą (kad ir aš pats šiuo metu :) ).

Įžanga

Šiais globalizacijos ir integracijos laikais versle atsiranda (ir jau pakankamai dažnai naudojamos) nutolusios komandos (angl. virtual teams arba geographically dispersed teams). Tai padeda racionaliau išnaudoti turimus žmogiškuosius resursus ir dažnai padeda gauti geresnius darbo rezultatus.

Šiame darbe bus pasistengta paaiškinti, kas yra nutolusi komanda, kokie jos privalumai ir trūkumai, bus apžvelgtos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama bandant dirbti nutolusioje komandoje ir kaip tas problemas rekomenduotina spręsti.

1. Komanda ir nutolusi komanda

Komandinis darbas siekia dar tuos laikus, kai mūsų protėviai prieš tūkstantmečius kartu medžiodavo ir tvarkydavosi ūkius. Tai gilias šaknis turinti tradicija ir dauguma ekspertų pritaria, kad komanda yra pagrindinė mažiausia organizacijos dalis, vykdanti užduotis.

1.1. Kas yra komanda?

Vienas iš labiausiai naudojamų komandos apibrėžimų yra pateiktas Kazenbach ir Smith knygoje „Wisdom of Teams“: „Komanda tai nedidelis kiekis žmonių, papildančių vienas kitą įgūdžiais, ir jie siekia bendro tikslo, jų pasirodymas vertinamas bendrai ir jie visi bendrai jaučiasi atsakingi už vykdomą veiklą.“

Taigi, komandoje turi būti žmonių, turinčių įvairių įgūdžių. Bendriausiu atveju turėtų būti žmonių turinčių:

• techninių įgūdžių;
• bendravimo įgūdžių;
• vadovavimo įgūdžių.

Svarbiausia yra tai, kad komandos siekiami tikslai yra tie patys ir komanda vertinama kaip vienetas. Kiekvienas komandos narys turi būti morališkai ir psichologiškai įsipareigojęs. Taip pat komanda turi nuspręsti, kaip ji sieks tikslo, ir susikurti savus vidinius darbo metodus.

Galiausiai grupė tampa komanda, kai visi nariai bendrai jaučiasi atsakingi už rezultatus.

1.2. Kas yra nutolusi komanda?

Šiais laikais iš žmonių, kurie bendrauja ir dirba per elektronines komunikacijos priemones, formuojasi naujo tipo – nutolusios – komandos. Dažniausiai tokių komandų nariai vienas kito net nėra matę realiame pasaulyje ir bendrauja tik virtualiai.

Nutolusios komandos yra komandos žmonių, kurie yra fiziškai atskirti vieni nuo kitų (laiko ir vietos veiksnių – skirtingi miestai, šalys ir net žemynai). Jie naudojasi naujausiomis komunikacijos technologijomis: „nešiojamais ar staliniais kompiuteriais ir komunikacijų tinklais, kurie juos jungia – el. paštas, balso konferencijos, bendras duomenų kaupiklis ir bendras darbų kalendorius. Sudėtingesnės platformos gali suteikti bendrus įrašų žurnalus ar diskusijų lentas, tinklo konferencijas ir kitus rimtus projekto valdymo įrankius“ [4]. Tokia ir panaši programinė įranga angliškai dažnai vadinama groupware, computer supported cooperative work (CSCW), ar group decision support systems (GDSS).

Toliau ir bus apžvelgiami nutolusių komandų formavimo ir valdymo dėsniai.

1.3. Kodėl verta formuoti nutolusias komandas?

Kai kuriems žmonėms dirbti namuose yra nuostabus pasiūlymas. Jiems patinka mintis, kad jie galės įsispyrę į savo šlepetes, apsigobę chalatu atsisėsti prie kompiuterio ir ramiai dirbti savo darbą. Kitiems tokia idėja atrodo nepriimtina, nes jie jaučiasi vieniši ir jiems atrodo, kad dirbti bus liūdna. Kad ir kaip kiekvienas iš mūsų jaučiamės galvodami apie nuotolinį darbą, tokių nutolusių komandų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Kaip išdėstyta [2] straipsnyje, nutolusios komandos taupo organizacijos pinigus, optimizuoja resursų panaudojimą ir didina produktyvumą.

Nutolusių komandų teikiama nauda:

• Dabartinės technologijos yra tiek pažengusios, kad žiūrint iš techninės pusės, nutolusios komandos gali puikiai funkcionuoti beveik visame pasaulyje – tai leidžia organizacijoms pasamdyti ir turėti geriausius darbuotojus, kad ir kur jie gyventų. Juk geriausi kažkurios srities specialistai gali gyventi toli vienas nuo kito. Kaip sako pagrindinis Airijos HP padalinio vadybininkas Martin Murphey [3]: „Darbdaviai nenori prarasti gerų darbuotojų, kurie dėl gyvenamosios vietos gali norėti pakeisti darbovietę. Žmonės nori dirbti lanksčiau ir užuot ryte praleidę dvi valandas važiuodami į darbovietę, jie nori dirbti namuose vieną dieną per savaitę“.
• Darbuotojai reikalauja asmeninio lankstumo. Dideli geografiniai atstumai nebėra kliūtys. Tas pats žmogus gali vienu metu dirbti keliose komandose, keliuose projektuose.
• Dauguma fizinių neįgalumų nesukelia problemų dirbant.
• Lanksti organizacija yra žymiai konkurencingesnė ir greičiau reaguojanti į rinkos pokyčius. PricewaterhouseCoopers Atlantoje integracijos paslaugų direktorė Ivens Mendonca teigia, kad nutolusios komandos gali žymiai greičiau reaguoti ištikus krizei [2].
• Darbas tampa produktyvesnis, nes darbuotojams nebereikia važiuoti į darbą ir atgal. [1] straipsnyje Martin teigia, kad „viena iš priežasčių, skatinančių įgyvendinti nuotolinių konferencijų technologijas, yra ta, kad taip sprendimai priimami greičiau“. Vietoj to, kad reikėtų laukti kitą savaitę įvyksiančios verslo kelionės, kad galėtum susėsti su savo komandos nariais, išklausytum naujausią informaciją, aptartum problemas ir galimybes ir tada priimtum sprendimą, verslas per Internetą reikalauja, kad komandos nariai susitiktų dabar ir kad sprendimas būtų priimtas dabar. Tai reiškia, kad laikas, reikalingas priimti strateginius sprendimus įvykus kažkokiems vidiniams ar išoriniams įvykiams, yra ypač sutrumpinamas.
• Išlaidos, susijusios su kelionėmis, apgyvendinimu, automobilių parkavimu ir patalpų nuomojimu ar turėjimu, gali būti žymiai sumažintos (kartais net visai panaikintos).
• Darbo diena gali tęstis visas 24 valandas, palyginus su 8 valandomis. „Tikroji nutolusių komandų vertė yra ta, kad žmonės gali dirbti tą darbą, kurį jie gali atlikti geriausiai“ [2] straipsnyje teigia Mendoca.
• Nutolusių komandų naudojimas skatina organizaciją atsisakyti hierarchinės valdymo sistemos ir skatina turėti bendrą darbuotojų „fondą“.

2. Nutolusių komandų formavimo strategijos

Pasak Martin [1], norint sėkmingai suformuoti nutolusią komandą, reikia daug energijos. Iš principo reikia trijų dalykų: žmonių, proceso ir technologijos. Gauti reikiamus įrenginius ir programinę įrangą komunikavimui tarpusavyje yra lengviausia dalis. Tobulinti komandos procesus – žymiai sunkiau.

Penkios pagrindinės kliūtys, su kuriomis susiduria nutolusios komandos:

• prisitaikymas prie darbo nutolus;
• praradimas „turtungo“ bendravimo betarpiškai;
• koordinacijos trūkumas projekto valdyme;
• komandos jausmo (angl. teamness) praradimas;
• tvarkymasis su problemomis, kylančiomis dėl kultūrų skirtumų ir pan.

(Antras, trečias ir ketvirtas punktai bus aptarti tolesniame skyriuje, kuriame bus nagrinėjamas vadovavimas nutolusioms komandoms).

Atsižvelgiant į daugelį tyrimų, galima išskirti kelis punktus, kuriuos reikėtų apgalvoti ar kuriuos rekomenduojama įgyvendinti:

• Rekomenduojama pačioje pradžioje suorganizuoti visos komandos susitikimą realybėje. Tom Sheehy [3] straipsnyje sako: „Aš manau, kad svarbu susitikti realiai. Žinojimas, kas su tavimi kalba kitame laido gale suteikia privalumų.“
• Jei įmanoma, reikėtų kartais surengti realius susitikimus, ypač iškilus konfliktams komandoje. Nors technologijos įgalina patogiai komunikuoti, kartais visgi patogiau spręsti problemas susitikus realiai. „Kartais per daug sunku keturias ar penkias valandas diskutuoti telefonu, ypač kai nematai kūno kalbos“ pastebi Mendoca [2].
• Reikia naudoti vizualines priemones komunikuojant. Martin [1] straipsnyje teigia, kad reikia stengtis, kad nutolę komandos nariai pažintų vienas kitą kuo geriau, dėl to reikėtų rengti video konferencijas ir bendras balso konferencijas.
• Reikia suprasti, kad dauguma bendravimo vyks susirašinėjant, dėl to reikia ypač kreipti dėmesį į rašymo stilių ir toną. Juk dauguma kompanijų turi padalinius atskiruose kontinentuose, o tai reiškia, kad nutolusioje komandoje gali būti įvairių tautybių ir įsitikinimų žmonių [1].
• Norint, kad pavyktų tinkamai dirbti nutolusioje komandoje, reikia investuoti į gerų santykių formavimą ir palaikymą [2] – reiktų nustatyti aiškias bendravimo taisykles ir normas.
• Reikia nepamiršti pamatyti ir įvertinti komandos narių darbą.
• Reikia pasirinkti ir naudoti tinkamus informacijos dalinimosi įrankius.
• Surašyti siekiami tikslai, reikiamos atlikti užduotys, projekto specifikacija ir vertinimo kriterijai suteikia organizuotumo.
• Reikia mokymų, kuriuose būtų pristatoma naudojama techninė ir programinė įranga. Taip pat mokymai, kaip dirbti su skirtingų kultūrų žmonėmis, turi didelę įtaką sėkmingam bendravimui.
• Reikia stengtis, kad komandoje susiformuotų didelis pasitikėjimas (angl. „high-trust“ culture). Tai, kaip ir tradicinėje komandoje, padeda gerinti darbo kokybę ir kt. Tai ypač svarbu nutolusioms komandoms, nes be pasitikėjimo dirbti per atstumą yra neįmanoma. [3] straipsnyje atliktas tyrimas rodo, kad per didelis pasitikėjimas el. paštu, neatsakytos žinutės ir netinkamų bendravimo būdų naudojimas ypač trukdo (ir net gadina) pasitikėjimą ir taip gali sužlugdyti bet kokį projektą. Tai aiškinama tuo, kad kai komandos nariai nesusitinka realiai po darbo ir kitoje neformalioje aplinkoje, tai pasitikėjimas tik iš formalaus (ir dar nutolusio) bendravimo yra ypač trapus.

3. Mitai ir tiesos apie nutolusias komandas

Kaip ir apie kiekvieną verslo ir valdymo tendenciją, jai tik atsirandant kyla visokių mitų. Čia bus išvardinti keli mitai, susiję su nutolusiomis komandomis ir pateikti realūs faktai tomis temomis.

Mitas	Realybė
1. Geografiškai išskirstytos komandos nėra tokios efektyvios kaip tradicinės komandos, kurių visi nariai yra toje pačioje vietoje.	1. Nutolusios komandos savo efektyvumu dažnai gali net pralenkti tradicines komandas. Nutolusių komandų pats principas kai kuriais atvejais teikia naudos. Pavyzdžiui, tradicinėse komandose ieškant idėjų (angl. brainstorming), per dažnai pasiliekama prie vienos per greitai surastos atrodo tinkančios idėjos. Su nutolusiomis komandomis taip nutinka žymiai rečiau. Taip pat, kaip jau buvo minėta, nutolusios komandos gali žymiai greičiau reaguoti esant kritiškai situacijai ar krizei.
2. Tradicinės komandos visada yra labiau vertinamos.	2. Tiesioginis bendravimas (bendravimas matant vienas kitą) ne visada yra efektyviausias būdas. Dažnai, kai žmonės yra iš skirtingų šalių ir kultūrų, ar jų asmenybės smarkiai skiriasi, tai bendravimas per atstumą naudojantis elektronines priemones yra žymiai efektyvesnis [1].
3. Komandos supratingumas yra toks pats.	3. Tyrimai rodo, kad dėl to, kad nutolusios komandos formuojasi kitaip, tai ir jų supratingumas yra kitoks. Kadangi nutolusios komandos dažniausiai bendrauja per telefoną ar internetą ir nėra viename biure, tai betarpiško bendravimo trūkumas lemia tarpusavio supratimo trūkumą. Iš to galima spręsti, kad komandos supratingumą valdyti yra žymiai sunkiau (juk pokalbiai el. paštu dažnai gali būti dviprasmiškai interpretuojami).
4. Komandoje negali susiformuoti pasitikėjimas.	4. Pasitikėjimą nutolusioje komandoje galima suformuoti lygiai taip pat greitai, kaip ir tradicinėje komandoje. Tai labai priklauso nuo komandos vadovo ir to, kaip vykdoma komunikacija, informacijos dalyba ir pan. Pati komanda turėtų apsibrėžti, kas yra „pasitikėjimas“ ir kaip jo siekti [3].
5. Nėra atsiskaitomumo.	5. Atsiskaitomumas turi būti paremtas darbo rezultatų pamatuojamumu. Tai reiškia, kad komandos darbas ir vertinimas turi būti performuotas į paremtą rezultatais. Tiesiog reikia nepamiršti, kad jei darbuotojas nėra matomas, tai jis nėra neatsakingas ir neatskaitingas.
6. [4] straipsnyje Smith pastebi, kad kai „nutolusioms komandoms nesiseka, tai dažniausiai kaltinama technika ir technologijos“. Išties, jaučiama tendencija, kad dėl nesėkmių visa kaltė suverčiama technologijoms.	6. Faktai rodo, kad nutolusioms komandoms nesiseka lygiai dėl tokių pačių dalykų, dėl kurių nesiseka ir tradicinėms: bendros vizijos trūkumas, prasti teisių ir įsipareigojimų nurodymai, prastas projekto valdymas. Technologija labai retai trukdo vykdyti veiklą. Dažniausiai technologija tik padeda greičiau (ar lėčiau – jei pasirinkta neteisingai) pagerinti ryšius tarp komandos narių ir skatina bendrą komandos vystymąsi.
7. Komandos nariai atlieka vienodas pareigas ar jie būtų tradicinėje komandoje, ar nutolusioje.	7. Tiek komandos vadovo, tiek paprastų narių pareigos ir atsakomybės nutolusioje komandoje skiriasi nuo esančių tradicinėje komandoje. Nutolusioje komandoje žymiai sunkiau parodyti, kas yra komandos vadovas (lyderis), dėl to reiktų tokį išskirti jau projekto pradžioje. Kaip tik [4] straipsnyje Martin ir teigia, kad lyderiui įsitvirtinti (ir įgyti autoritetą) nutolusioje komandoje per virtualius susitikimus yra žymiai sunkiau nei tradicinėje aplinkoje.
8. Nutolusios komandos naudojamos tik tam, kad sutaupytų kelionės pinigų.	8. Gerai sukomplektuotos nutolusios komandos ne tik taupo pinigus, bet, kaip minėta, gali žymiai greičiau reaguoti į įvairius pokyčius ir gali dirbti daug efektyviau.

4. Vadovavimas nutolusioje komandoje

Kaip ir daugumoje tradicinių komandų, nutolusioje komandoje reikia aiškaus lyderio (dažniausiai jis būna ir vadovas). Tačiau koks turi būti geras nutolusios komandos vadovas? Netgi labai patyrę vadovai gali susidurti su problemomis, pabandę vadovauti nutolusiai komandai. Vadovavimas nutolusiai komandai apima visus vadovavimo tradicinei komandai aspektus ir prideda dar kelias subtilybes. Toliau šiame skyriuje bus bandoma apžvelgti kelis dalykus, kurių negalima pamiršti norint efektyviai vadovauti nutolusiai komandai.

Yra dvi pagrindinės kliūtys, kurias reikia įveikti:

• neefektyvus technologijos pasirinkimas ir naudojimas;
• socialiniai nutolusių komandų aspektai.

4.1. Technologija

Nutolusiose komandose techninė ir programinė įranga yra būtina, nes visas komandos bendravimas remiasi ja. Komandos vadovas turi nustatyti konkretaus projekto atlikimui būtinas technologines priemones. Pavyzdžiui, turi būti pasirinktos priemonės per kurias bus bendraujama (el. paštas telefonas, IP telefonija ar video konferencijos). Nei viena iš šių priemonių neturi būti imama nesvarstant – turi būti atlikta išsami analizė, nes pasirinkimas pakankamai daug priklauso nuo projekto ir kitų išorinių faktorių. Pavyzdžiui, video konferencijos visiškai netiks, jei kažkuris komandos narys bus Afrikoje ir pakankamai dažnai keis vietą (tokį sprendimą sąlygoja pigių ir greitų telekomunikacijų stoka tame regione). Kitas pavyzdys, kai projekto tikslams pasiekti turi būti naudojama kažkokia konkreti programinė įranga. Tokiu atveju komandos vadovas turėtų pasirūpinti, kad tą programinę įrangą turėtų kiekvienas komandos narys ir kad kiekvienas mokėtų ja naudotis (jei trūksta naudojimosi ja žinių – turėtų būti suorganizuoti tam tikri mokymai). [5] straipsnyje teigiama, kad jeigu šis žingsnis praleidžiamas, tai gali sąlygoti viso projekto pradžios nukėlimą (ar bent tam tikrų narių prisijungimą vėliau), nes kai kurie nariai negalės pilnai prisijungti prie komandos darbo.

4.2. Socialiniai aspektai

Yra keli socialiniai aspektai, į kuriuos vadovaudami tradicinėms komandoms vadovai nekreipia dėmesio, nes jie savaime susitvarko komandos nariams dirbant šalia vienas kito. [5] straipsnyje išdėstyti keturi svarbūs punktai:

• reikia aiškiai nurodyti komandos ribas;
• reikia kurti bendrą komandos psichologiją;
• reikia nuolat informuoti komandos narius;
• reikia valdyti komunikavimo procesą.

Toliau bus aptartas kiekvienas punktas atskirai.

4.2.1. Aiškus komandos ribų nurodymas

Tradicinėse komandose savaime aišku, kas priklauso komandai, o kas ne. Nutolusioje komandoje, kai nariai realiai nesusitinka, tai gali būti problema. Dėl to vadovas yra atsakingas už tai, kad visi nariai būtų informuoti apie komandos sudėties pasikeitimus (kas prisijungia ir kas palieka komandą). Pasak [5] straipsnio, tam tikrų darbų atlikimo priklausomybių nustatymas (ir tokių priklausomybių sudarymas) didina komandos narių bendravimą ir tai savaime didina supratimą to, kas priklauso komandai, o kas ne. Taip pat teigiama, kad informuojant kiekvieną narį apie tai, kaip kiekvienas iš jų prisideda siekiant bendro tikslo, irgi padeda brėžti aiškias komandos ribas.

4.2.2. Bendros komandos psichologijos kūrimas

Komandos vadovas turi aiškiai įvardinti tikslus ir informuoti kiekvieną komandos narį apie tai, ką konkrečiai reikia padaryti. Taip pat vadovas turi informuoti narius apie tai, ką daro kiti. Toks žinojimas apie dirbamus ir likusius darbus leidžia išlaikyti pasitikėjimą, kelia moralę ir motyvaciją.

4.2.3. Komandos narių informavimas

Tai jau tas pats minėtas informavimas apie kitus narius ir jų veiklą. Tokia informacija sumažina poreikį koordinuoti darbus. [5] straipsnio autoriai teigia, kad efektyvūs yra tie vadovai, kurie iš anksto nustato reikalavimus darbų atlikimui ir anksti pradeda rūpintis informacijos sklaida tarp narių.

4.2.4. Komunikavimo proceso valdymas

Vadovas turi formalizuoti komunikavimo procesą. Pavyzdžiui, galima nustatyti maksimalų el. pašto laiškų atsakymo laiką, tam, kad būtų išvengta delsimo ir tylos. Tokie formalizmai padeda kurti pasitikėjimą, o pasitikėjimas yra ypač svarbus nutolusiose komandose.

4.2.5. Virtuali tyla

Kaip matome, visi anksčiau nagrinėti punktai yra glaudžiai susiję. Be komunikacijos negali būti informuoti komandos nariai, o be informavimo nesusiformuos bendra komandos psichologija. Be to, visi šie veiksniai padeda kurti pasitikėjimą. Bendravimas turi būti nuolatinis ir turi apimti visus komandos narius. Tyla gali būti didelė nutolusių komandų problema. Neatsakytas el. laiškas gali kai kuriuos narius versti jaustis izoliuotais ir taip juos demotyvuoti. Be to, kažkurio nario tyla (neatsakymas į žinutes ir pan.) gali sukelti projekto vykdyme problemų, nes kai kurių kitų narių darbas gali remtis to tylinčio komandos nario darbu ar darbo rezultatais – ypač kai tarp užduočių yra glaudus ryšys. [6] straipsnyje pateiktas interviu su komandos nariu parodo, kaip svarbu atsakant į el. laišką nepraleisti kai kurių klausimų, o išsamiai atsakyti į visus: „Aš pastebėjau, kad, vykdant šitą projektą, mano komandos vadovas ne visada atsakydavo į visus klausimus, pateiktus el. laiške – tai dažnai labai nuvilia“.

Iš viso to matyti, kad tyla yra dar viena socialinė problema, kurią reikia spręsti. Kaip siūloma [6] straipsnyje, komandos vadovas „turėtų paaiškinti komandos nariams, kokios blogybės yra, kai komandos nariai tyli ir neatsakinėja į el. laiškus, taip pat turėtų paaiškinti, kaip svarbu aktyviai bendrauti tarpusavyje. Kita vertus reikia gerbti kartais pasitaikančius, iš anksto praneštus, kai kurių komandos narių „negalėjimus“ būti pasiekiamiems.“ Tačiau reikia, kad tokie „nepasiekimo“ periodai būtų iš anksto žinomi (t. y. apie juos būtų perspėta), ypač kai tarp vykdomo projekto atskirų užduočių yra glaudus ryšys.

4.3. Projekto baigimas

Dažnai, kai dirba nutolusioje komandoje, vadovas pamiršta paskutinį projekto etapą – aptarimą (angl. project close-down). Šios pakutiniausios dalies pamiršti negalima, nes tai puiki proga apžvelgti visą darbo eigą ir aptarti, kas buvo gerai, kas negerai, kaip kitaip galima buvo elgtis konkrečiose situacijose ir kt. Šio etapo rezultatai padeda komandos nariams (kartu ir vadovui) pagilinti žinias ir susisteminti įgytą patirtį. Tai puikus būdas pagerinti ateityje būsiantį darbą nutolusiose komandose.

4.4. Kiti požiūriai dėl vadovavimo

Yra ir tokių nuomonių, kad su nutolusiomis komandomis pats vadovavimo ir vadovo supratimas turi keistis. Kai kurie tyrėjai mano, kad vadovas turi iškilti besiformuojant komandai. Pavyzdžiui, [7] straipsnyje „Right Management Consultants“ siūlo „besikeičiantį vadovavimą, kad būtų pertvarkytos komandos“. Taip pat ten pateiktoje apklausos apžvalgoje teigiama, kad nutolusios komandos, kurios sutiko, kad „nauji vadovai iškyla kai to reikia“ dirbo efektyviau nei tos, kurios nesutiko su šiuo teiginiu.

Apibendrinant abi praktikas (paskirto vadovo ir situacijose atsirandančio vadovo) galima teigti, kad tam tikrose situacijose ir projektuose verta formuoti komandas, kuriose nėra aiškiai paskirto vadovo. Taip kyla daugiau rizikų, dėl to šią strategiją verta naudoti tada, kai visi komandos nariai jau yra sėkmingai dirbę kartu. Kitais atvejais reikėtų formuoti komandą su aiškiai paskirtu vadovu.

Išvados

Vis daugiau kompanijų savo veiklą vykdo išskirstytai po visą pasaulį. Būtent dėl to nenoras daug išleisti kelionėms, laiko juostų bei kultūriniai skirtumai verčia mąstyti apie nutolusių komandų formavimą. Nutolusios komandos atsirado tam, kad „įveiktų“ vietos bei laiko skirtumus ir kad būtų pasiekti geresni rezultatai. Kadangi komandos žmonės nebeturi būti surinkti į vieną vietą, tai leidžia vadovams susirinkti komandas iš visų pasaulio vietų, taip gaunant narius su reikiamomis žiniomis ir talentais.

Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo. Norint sėkmingai dirbti nutolusioje komandoje, reikia iš anksto numatyti ir po to įveikti kai kurias kliūtis.

Pirmiausia reikia nepamiršti, kad nutolusios komandos formavimas tai žmonių, proceso ir technologijos supynimas, o ne tik technologijos naudojimas [1]. Dėl bendravimo specifiškumo, nutolusios komandos sėkmė priklauso nuo parinktų žmonių ir nuo to, kaip komanda valdoma. Tačiau sėkmės tikimybė didėja, jei teisingai parenkami procesai, ir teisingai modeliuojamos veiklos.

Antra, pasitikėjimas nutolusiose komandose yra labai trapus dalykas. Nutolusiose komandose sunku matyti, ką daro kiti nariai ir bendravimo trūkumas gali sukelti tokį reiškinį kaip „virtuali tyla“, kai el. laiškai ir kitos žinutės neatsakomos [3].

Trečia, vadovo vaidmuo irgi šiek tiek keičiasi. Iš esmės tai reiškia, kad visi veiksmai ir visos veiklos, kurias tradicinėje komandoje vykdo vadovas, nutolusioje komandoje turi būti vykdomos dar detaliau ir su dar didesniu atidumu [5].

LITERATŪRA

1. David A. Martin, 2006. Virtual Teaming Processes. Žiūrėta 2006-12-08, <http://www.effectivemeetings.com/technology/virtualteaming.asp>.
2. Suzanne Gaspar, 2001. Virtual teams, real benefits. Network World, žiūrėta 2006-12-08, <http://www.networkworld.com/careers/2001/0924man.html>.
3. Astrid Duftborg, 2006. Do virtual teams work?. Žiūrėta 2006-12-08, <http://www.siliconrepublic.com/news/news.nv?storyid.single7183>.
4. T. W. Smith, 2006. Keeping distributed teams connected. Machine Design, Vol. 78 Issue 16, p50-50, 2/3p, 2006-12-08.
5. P. M. Beranek, J. Broder, B. A. Reinig, Jr. N. C. Romano and S. Sump, 2005. Management of Virtual Project Teams: Guidelines for Team Leaders. Communications of AIS; Vol. 2005 Issue 16, p247-259, 13p.
6. N. Panteli, S. Fineman, 2005. The sound of silence: The case of virtual team organizing. Behaviour & Information Technology, Sep/Oct 2005, Vol. 24 Issue 5, p347-352, 6p.
7. Eva Kaplan-Leiserson, 2005. Virtual Work: It's not just for members of the Jedi Council. T+D; Aug2005, Vol. 59 Issue 8, p12-13, 2p.

Kompiuterinė lingvistika: balso sintezė iš teksto (2)

2. KALBOS SINTEZĖS IŠ TEKSTO SISTEMOS

Kaip jau buvo minėta ankstesniame įraše – kalba yra pagrindinė žmonių bendravimo priemonė. Būtent dėl to jau pakankamai seniai yra bandoma ją išgauti dirbtinai. Iki elektroninių kompiuterių atsiradimo buvo konstruojamos mechaninės kalbos sintezės sistemos, tačiau kompiuterių atsiradimas ir ypač jų skaičiavimo pajėgumų didėjimas lėmė didelį kalbos sintezės sistemų progresą. Noras bendrauti su kompiuteriu žmogui elementariausia priemone – garsine kalba – lėmė balso atpažinimo bei sintezės sistemų kūrimą ir vystymą.

Žinoma, kalbos sintezės iš teksto sistemos turi savotiškų trūkumų arba, kitaip vadinant, ribojimų. Užrašytas tekstas jau savaime nebeturi tiek informacijos, kiek jos perduoda kalbantis žmogus. Užrašytame tekste nebelieka intonacijos bei kitokios išraiškos informacijos. Ją galima (ir yra bandoma) atkurti, tačiau tai jau būna tik spėjama, viena iš galimų, intonacijų. Yra sukurta įvairių kalbų, skirtų užrašyti intonaciją bei kalbėtojo išraiškas, tačiau dauguma teksto srautų internete yra grynas tekstas, be tokios išraiškos informacijos, dėl to pirmiausia reikia sistemos, sugebančios tvarkytis su paprastu tekstu. Žinoma, imant atskirus tekstų tipus galima daryti tam tikras prielaidas: pavyzdžiui, analizuojant internetinių pokalbių tekstus, apie intonaciją galima bandyti spręsti iš emocijoms ir jausmams perteikti naudojamų šypsenėlių ir kitų išraiškos priemonių (pavyzdžiui, didžiųjų raidžių).

Šiame skyriuje pasistengsime bendrai apžvelgti kalbos sintezės iš teksto sistemas – jų pritaikymo sritis, naudojimą bei skirstymą. Taip pat pateiksime kelias bendras sintezatorių schemas bei paanalizuosime vienos iš jų sudedamąsias dalis.

2.1. Kalbos sintezės sistemų naudojimas

Šiame poskyryje pažvelgsime į kalbos sintezės sistemų panaudojimo galimybes. Žinoma, čia nebus pateiktos visos sritys, kur galima naudoti tokias sistemas.

Pagrindinės sritys, kur gali būti ir yra naudojamos kalbos sintezės sistemos:

• akliesiems bei kitiems neįgaliesiems skirtose programose bei sistemose;
• mokomosiose programose;
• telekomunikacijose;
• kitose interaktyviose bei įvairialypėse terpėse.

Akliesiems skirtos kompiuterinės programos bei kitos sistemos, turinčios balso sintezės galimybių, žymiai pagerina informacijos perdavimo naudotojui patogumą. Kurtiesiems arba turintiems didelių klausos problemų asmenims kalbos sintezės sistemos gali padėti bendrauti su kitais žmonėmis, nes dažnai tokiems asmenims yra sunku išmokti kalbėti.

Mokomosiose programose kalbos sintezė gali būti kaip pakaitalas tiesiog pateiktam tekstui, taip sudominantis mokinius bei palengvinantis mokymosi procesą. Ypač pažengusios kalbos sintezės sistemos gali pasitarnauti mokantis užsienio kalbų.

Telekomunikacijose naudojamos balso sintezės sistemos atstoja operatorius ir padeda interesantui gauti reikiamą informaciją jam patogiu metu tinkamoje vietoje.

Balso sintezės sistemos gali būti taikomos interaktyviose sistemose, pavyzdžiui, prie interesanto prisitaikančiose reklamose ir pan. Taip pat turint išraiškingą kalbą generuojančias sistemas galima jas naudoti kompiuteriniuose žaidimuose ar kitose interaktyviose, greitai kintančio turinio programose, kuriose reikia pateikti kaip galima daugiau informacijos visais įmanomais žmogui suvokimo kanalais.

2.2. Bendra sintezatoriaus schema

Šiame poskyryje bus pateikta bendra garsus jungiančio sintezatoriaus schema bei aprašytos pagrindinės tokio sintezatoriaus dalys.

2 pav. pateikta garsus jungiančio sintezatoriaus schema. Ši schema yra pakankamai bendra. Priklausomai nuo konkrečios kalbos ir sistemos realizavimo kai kurios dalys gali skirtis ar būti išskirstytos į smulkesnes (pavyzdžiui, [MV05] yra aprašoma šiek tiek kitokia bei į smulkesnes dalis suskirstyta sistema, o [Sch05] pateikiama dar bendresnė, ne tik garsus jungiančius sintezatorius atitinkanti schema).

2 pav. Bendroji garsus jungiančio sintezatoriaus schema

Išskirtinos trys pagrindinės tokio sintezatoriaus dalys:

1. Išankstinio paruošimo modulis.
2. Teksto analizės (arba kitaip – lingvistinio teksto apdorojimo) modulis.
3. Sintezės modulis.

Išankstinio paruošimo modulis. Tai išankstiniai skaičiavimai ir duomenų, reikalingų kitiems dviem moduliams, paruošimas. Šiame modulyje gali būti suformuojamas žodynas, skirtas fonetinei arba kitai analizei (pavyzdžiui, žodžio kalbos dalies atpažinimui). Taip pat sudaroma garso signalų duomenų bazė. Ji sudaroma segmentuojant didelės apimties profesionaliai įrašytą diktoriaus kalbą. Dažnai segmentavimas atliekamas automatiškai, tačiau neretai po to patikrinamas žmogaus, kad būtų kuo tikslesnis. Segmentų duomenų bazėje laikomi jau suskirstyti ir sužymėti segmentai. Segmentų ilgis ir kiekis priklauso nuo pasirinkto sintezės metodo.

Teksto analizės modulyje atliekama teksto analizė ir transformavimas. Jo įvestis – pradinis tekstas, o išvestis – (dažniausiai) fonemos su trukmės bei intonacijos informacija. Pagrindinės šio modulio dalys yra:

1. Teksto analizės dalis.
2. Fonetinės analizės dalis.
3. Prozodinės analizės dalis.

Analizuojant tekstą atliekama jo pirminė transformacija. Tekstas paruošiamas išskleidžiant santrumpas (pavyzdžiui: t. y. -> tai yra; t. t. -> taip toliau), pakeičiant įvairius kitus elementus į žodžius (pavyzdžiui, išskleidžiant datas: 1986-02-03 -> tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštųjų metų vasario mėnesio trečia diena) ir pan.

Fonetinės analizės rezultatas – tekstas, paverstas į fonemas su papildoma informacija. Čia gali būti naudojamas žodynas (pavyzdžiui, norint atpažinti kalbos dalis), taisyklės ar taisyklių ir žodyno derinys. Lietuvių kalbos teksto vertimo į fonemas neatskiriama dalis yra teksto kirčiavimas. Kirčiavimas irgi gali būti atliekamas naudojantis žodynu arba taisyklėmis. Lietuvių kalbos teksto automatinis kirčiavimas išsamiai aprašomas [Kas01] taip pat [KR04] ir [NKR04].

Vykdant prozodinę analizę fonemoms suteikiami (arba jeigu joms jau anksčiau buvo suteikti, tai modifikuojami) ilgiai bei tono aukščiai. Šiame modulyje kuriama intonacija. Fonemų (bei pauzių) ilgius gali sąlygoti kitos fonemos (esančios prieš ir po), žodžiai, sakinio frazės (segmentai) ir kt. [NKR06] trumpai apžvelgiami keli populiariausi garsų trukmės modeliai bei bandoma pritaikyti klasifikavimo ir regresijos medžių metodą lietuvių kalbai.

Išsamus teksto analizės modulio, pritaikyto lietuvių kalbai, aprašymas pateikiamas [Kas01].

Sintezės modulyje jau dirbama su garso signalais. Vyksta:

1. Garso signalų parinkimas.
2. Galutinio garso signalo generavimas.

Garso signalų parinkimas vyksta pagal įeities parametrus parenkant tinkamiausius garso signalus iš turimos duomenų bazės. Duomenų bazėje gali būti ne vienas tam tikro reikiamo signalo atitikmuo, tokiu atveju parenkamas tinkamiausias (intonacijos arba sujungimo požiūriu) signalas. Dabar populiarėja vienetų parinkimo metodas (angl. unit selection), kurio esmė ta, kad duomenų bazėje yra ne vienas tam tikro reikiamo signalo variantas, ir, pasinaudojus tam tikromis kainos funkcijomis, išrenkamas tinkamiausias tam tikrai situacijai. Toks metodas pirmą kartą buvo pritaikytas japonų kalbai, o vėliau – ir anglų [BC95]. Šis metodas turi kelis trūkumus. Pirmasis, kad norint gauti geros kokybės sintezuotą kalbą, reikia turėti didelę garsų duomenų bazę. Antrasis, kad nors atskiros sintezuotos kalbos dalys skamba teisingai, bendrai visa kalba (pavyzdžiui, sakinys) kartais gali skambėti keistai.

Galutinio signalo generavimas – tai pakankamai platus funkcijų rinkinys. Taip pat jis priklauso ir nuo naudojamų metodų. Pavyzdžiui, naudojant anksčiau minėtą vienetų parinkimo metodą, teoriškai, turint gerą ir pakankamai išsamią duomenų bazę, galutinio signalo generavimui užtektų tik gebėjimo sujungti atskirus garsus į vientisą signalą. Tačiau dažniausiai to neužtenka. Dėl to šioje vietoje dar naudojami ir garsų signalus modifikuojantys metodai. Dažniausiai reikia keisti atskirų signalų ilgį bei tono aukštį (pavyzdžiui, norint išgauti intonaciją), bet tai nėra paprastas uždavinys, nes nuo to žymiai priklauso sintezuotos kalbos kokybė. Šioms užduotims vykdyti yra pasiūlyti keli algoritmai, ir jie bus aprašyti tolimesniuose poskyriuose.

Visų šių funkcijų bei metodų rezultatas – iš teksto sugeneruotas kalbos signalas.

TĘSINYS BUS :)

Kitame įraše apžvelgsime kalbos sintezės iš teksto sistemų skirstymą. Tad iki kito karto!

LITERATŪRA

[BC95] A. Black and N. Campbell. Optimising selection of units from speech databases for concatenative synthesis. Proceedings of Eurospeech, 1995, pp. 581-584.

[Kas01] P. Kasparaitis. Lietuvių kalbos kompiuterinė sintezė. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Vilnius, 2001.

[KR04] A. Kazlauskienė, G. Raškinis. Veiksmažodžių automatinio kirčiavimo galimybės. Kalbos teorija ir praktika. Kaunas: Technologija, 2004, pp. 80–82.

[MV05] E. Morais and F. Violaro. Data-Driven Text-to-Speech Synthesis. XXII Simpósio Brasileiro de Telecomunicações – SBrT’05, 2005.

[NKR04] G. Norkevičius, A. Kazlauskienė, G. Raškinis. Bendrinės lietuvių kalbos daiktavardžių ir būdvardžių kirčiavimo struktūrinis modelis, algoritmas ir realizacija. Kalbų studijos. Kaunas: Technologija, 2004, Nr. 6, pp. 72–76.

[NKR06] G. Norkevičius, A. Kazlauskienė, G. Raškinis. Garsų trukmės modeliavimas naudojant klasifikavimo ir regresijos medžius. Konferencijos „Informacinės technologijos 2006“ pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, 2006, pp. 82-85.

[Sch05] J. Schroeter. Text-to-Speech (TTS) Synthesis. Knygoje: C. Dorf, Circuits, Signals, Speech And Image Processing. 2005.